5-6-ąjame dešimtmetyje Briuselyje veikė zoologijos sodas, kuriame žmonės buvo laikomi tarsi laukiniai egzotiniai žvėrys
1958-aisiais Belgijoje veikė „Kongo kaimas”. Specialiai aptvertoje teritorijoje buvo apgyvendinti tuometinės belgų kolonijos Afrikoje gyventojai. Visą straipsnį apie tai galite rasti čia: Tai buvo paskutinis „žmonių zoologijos sodas“ pasaulyje.
1958-ųjų paroda buvo kiek sumažinta originaliosios „ekspozicijos“ kopija. Savo kasdiene veikla užsiimantys kongiečiai buvo aptverti, o baltieji tuo metu juos stebėjo.
Jeigu iš kongiečių nebūdavo jokios reakcijos, susirinkę aplink tvorą baltieji mesdavo pinigus ar bananus per bambukinę užtvarą.
„Cirkas” vyko iki pat 1960-ųjų, kol Kongas išsikovojo nepriklausomybę.
Žmonių zoologijos sodai pasaulyje nebuvo kažkas naujo ar neįprasto – anksčiau jie reguliariai buvo įrengiami Londone, Paryžiuje, Osle ir Hamburge. 1906-aisiais Niujorke vienas iš Kongo kilęs vyras su užaštrintais dantimis buvo įkurdintas Bronkso zoologijos sodo beždžionių narve. 1897-ųjų vasarą karalius Leopoldas II atsivežė 267 kongiečius į Briuselį, kad galėtų juos parodyti savo užmiesčio rezidencijoje. 1,3 mln. belgų, iš visų 4 mln., tuomet apsilankė šiame renginyje.
Žmonių išnaudojimas Lietuvoje ir Žemaitijoje
Ponai, viduramžių Europoje turėję teisę išnaudoti jų žemėje gyvenančius valstiečius, o kartais ir miestiečius, turėjo teises į valstiečio palikimą, teisę bausti valstietį, taip pat vadinamąją pirmosios nakties teisę. Ponai mužikus išnaudodavo kaip juodą darbininkiją, kaip pigią, beveik nieko nekainuojančią darbo jėgą.
Pirmos nakties teisė – „Pirmos nakties teisė“ (lot. jus primae noctis, vok. Recht der ersten Nacht, Herrenrecht, pranc. Droit de cuissage, Droit de prélibation, teisė, kuomet jaunosios pirmasis lytinis aktas vyksta ne su būsimu sutuoktiniu, o su svetimu vyru.
Pirmosios nakties „savininku” galėjo būti dvarininkas, feodalas ar koks nors kitas garbus asmuo, kuriam jaunavedžiai priklausydavo. Buvo griežtai laikomasi baudžiavos taisyklių, ilgalaikių įsipareigojimų, religinių dogmų ir pačių ponų sukurtų iškrypėliškų įstatymų.
Žiūrint šiuolaikinio žmogaus akimis, tai atrodo kaip žeminantis ir nemalonus aktas dar pačioje šeimyninio gyvenimo pradžioje. Tačiau ankstesniais laikais žmonės neturėdavo kito pasirinkimo ir palaipsniui prie to priprasdavo. Kaimo mergaitė jau nuo mažų dienų žinojo, kad nekaltybę jai atims ne būsimasis jos vyras, o, tarkime, koks grafas, gyvenantis prabangiuose rūmuose, ponas ar bajoras.
Valstiečiai iki XIX a. vidurio teisiškai nebuvo vienalytis gyventojų sluoksnis, apie 56 proc. valstiečių priklausė dvarininkams, daugiau nei ketvirtį sudarė valstybiniai valstiečiai (kiti priklausė karaliui arba bažnyčiai).
Jūs šiandien turite katę, šunį ar dar kokį gyvūną, o ponai anuomet turėdavo valstiečius, kuriuos pralošinėdavo kortomis…
BV inf.
Seimelio vaizdai, aprašyti daugelio ano meto žmonių, tiesiog šiurpūs. Kiekvienas didikas ar stipresnis bajoras nusiųsdavo į okolicas vežimų ir atgabendavo keletą dešimčių ar keletą šimtų plikbajorių. Jiems iš anksto būdavo pažadama po auksinį ar du, ir duodamas visiškas išlaikymas seimelio metu. Todėl jie važiuodavo triukšmingai garbindami juos vežantį didiką. Atvežti jie tuojau buvo sutalpinami iš anksto pasamdytose smuklėse ir šiaipjau patalpose. Taip pat iš anksto didiko atgabentos virtuvės pagamindavo jiems valgyti, nes nuskurę plikbajoriai visada būdavo alkani ir sočiai pavalgydavo tik seimelio metu. Čia pat didikas duodavo jiems nurodymus, kaip turi seimelyje elgtis, kokių patarimų klausyti. Visas būrys išgriūdavo į miestelį, lydėdavo savo vadą, einantį pas sau lygius ponus. Dažnai didelė dalis suvirsdavo į patvorius išsimiegoti, o likusieji kartais pakeliui sutikdavo savo vado priešą, einantį su tokiu pat būriu. Žodis po žodžio, susipešdavo, išsitraukdavo kardus, ir puldavo vieni kitus. Ir, žiūrėk, pasigesdavo ausies, nosies, rankos, kiti net gyvybės netekdavo. Paties seimelio metu muštynės kardais taip pat buvo įprastas dalykas. Visą seimelio laiką nesiliaudavo girtuokliavimas, ypač, seimelio darbams pasibaigus. Prieš darbus ponai neleisdavo plikbajoriams pasigerti, nes tie nieko nepadarytų. Bet po seimelio plikbajoriai buvo taip vaišinami, kad ilgai atsimintų. Todėl po seimelio buvo pilna pusgyvių plikbajorių, ne tik palėpėse, bet ir visuose patvoriuose. Dažnas ten sušaldavo ir galą gaudavo, o dar dažniau juos apdorodavo vagys ar blaivesni draugai. Rytą dažnas pasigesdavo kardo, kepurės, švarko, ar šiaip ko. Ponas turėdavo atsivežęs apnešiotų rūbų, kuriuos išdalindavo. Po seimelio ponas padalindavo plikbajoriams truputį pinigų, seimeliui pasibaigus, girtuokliavimas trukdavo dar keletą dienų. Į namus tas greičiau grįždavo, kuris greičiau pasigerdavo, ir greičiau išsipagiriodavo. Vežti namo juos nebeveždavo, nes ponui nebesvarbu.
Ponuliui reikia labjau domėtis istorija.Lietuva,Lenkija,Suomija ir t.t.įėjo į carinės Rusijos sudėtį.Reikia dar ponuliui pasidomėti kas yra baudžiava ir kur ir kada ji panaikinta o tik po to komentuoti ir lipinti etiketus.Trumpai-baudžiauninkai buvo pono nuosavybė.Baudžiava Europoje vėliausiai panaikinta buvo Rusijoje ir Rumunijoje apie 1865m.
Pirmos nakties teise Lietuvos teritorijoje,kaip ir visoje Rusijoje buvo panaikinta veliausiai is visos Europos valstybiu,kaip ir baudziava.Vakaru Europoje jau to senai nebuvo, apie 200metu.Visi zino,kad teise,asmens laisves atejo i carine Rusija Europos kontekste veliausiai.Taip ,kad….cia jau ne Lietuviu nuopelnai.O ir „zoologijos sodai”buvo tik ziedeliai palyginus su tuo paciu laiku ir net veliau egzistavusiais „gulago sodais” ir lageriais Sovietu Sajungoje,kur zmones buvo naikinami ir vergiskai isnaudojami idant sukurtu sovietu karine ir industrine imperija.Ir ten jau,patikekite,tiems kongieciams jie galetu tik pavydeti.
Jeigu Rusijoje būtų buvusi pirmos nakties teisė, tai apie tai tarybiniais laikais būtų rašę. Kažkaip neteko su tuo susidurti (ne mokykliniuose vadovėliuos, žinoma), kai tuo tarpu apie visokius kitokius išnaudojimo ir engimo būdus pakankamai aprašyta. Todėl nereikia savu (tavo šūdas europietiškas, matosi) šūdu tepti visų. Kas dėl Lietuvos, tai čia galbūt ir galėjo būti tokia teisė, nors greičiau buvo jos užuomazgos, atneštos Vakarų to meto „demokratizatorių”. Nors realiai ponas savo baudžiauninkes mergas dulkinti galėjo ir be jokios pirmos nakties teisės. Todėl pirmos nakties teisė greičiau ankstyvųjų Vakarų Europos viduramžių realija.
O tau, ponuli, reikia gydytis nuo landsberginės propagandos.
Tiesiai i 10-tuka!
Jūs apie deginimo kameras pamiršote parašyti vokiečių…
Gerokai nustebau. Pasirodo retkarčiais dar skaitot komentarus. Bet kodėl iš komentarų neperimat ką nors protingesnio. Geriau savas „raras”. E. Vaitkaus vienitelis įdomus pasiūlymas – būdami NATO nariais galime ten įtakoti. Nepagiriat anūko Gabrieliaus, kad išvijo kiniečius iš Lietuvos. O kaip norėčiau, kad Vaidai prie tavo sodybos įsitaisytų kinas, auginantis skėrius maistui. Gabrielius, kad ir nekviestas, galėjo į susitikimą su Zelenskiu atvykti. Kodėl? Viduje žino, kad Ukraina pralaimi, bet supraskit viešai tai kalbėti negali.
Tikrai įdomus straipsnis. Ir svarbus, nes mentalitetas tęsiasi per kartų kartas… Juk praėjusio amžiaus vidurys – visai nesenas laikas… T.y. nuo tų laikų tepraėjo bene poros kartų gyvenimas… Vadinasi, šiame pasaulyje dar gali vaikščioti garbaus amžiaus tokių „idėjų” įgyvendintojų. O, turint galvoje, kad dvasia persiduoda jaunesniems, natūralu manyti, kad toks „išrinktųjų” požiūris į „kitus” egzistuoja ir dabar… Be to, nuvažiavus pas juos „užsienin”, tai galima pastebėti.
O atrodo, kad viskas yra prasidėję labai seniai. Kai atsirado „išrinktoji tauta”, „pažadėtosios žemės”, kurias galima užpulti, eksploatuoti ir t.t. Tai pati baisiausia nesąmonė ir ji, su visokiom transformacijom, tęsiasi tūkstančius metų…
Siūlyčiau tęsti panašias temas, nes būtent charakteris lemia likimą. Ir žmogaus, ir tautos.
Ačiū.