Patiko? Pasidalinkite!

Ar galima įsivaizduoti, kad didžiausias

žmogaus turtas, be kurio jo gyvenimas

būtų nieko vertas — laisvė, gali būti

įvertinamas teisinga rinkos kaina ar

bet kokia kita kaina, skaičiuojama auksu,

deimantais, valiuta ar vyriausybės obligacijomis.

Markas Twainas

Karantinas kaip stovintis vanduo: klampina, keičia savijautą, net sapnus. Pandemijos baimei sustiprinti vyriausybės įvestas karantinas – palankus metas pergalvoti tai, į kokią padėtį jis stumia mus.

Vienas iš koronaviruso padarinių, su kuriuo jau susidūrė daugelis žmonių — didžiulis nedarbas, kuris tolydžio dar didės. Tokioje situacijoje darbo tema, šalia rasizmo, ekologijos, moterų krizių, pabėgėlių, seksualinės tapatybės, lyčių lygybės, translytiškumo, feminizmo, tolerancijos, neoliberalizmo ir kitų, šiandien yra kaip niekad aktuali, nes visa liaudis gyvena iš darbo. Sakau liaudis, turėdamas galvoje darbo liaudį, tai yra tą visuomenės dalį, kuri gamybos priemonių savininkų yra labiausiai išnaudojama. Šioje vietoje patarlė apie darbą kaip puošmeną skamba lyg būtų sukurta Dimitravo 1) stovyklos komendanto arba darbdavių konfederacijos užsakymu.

Kas gi tatai yra darbas? Galime jį apibrėžti kaip veiklą, skirtą pinigams užsidirbti, bet argi vergija ir neapmokama praktika taip pat nėra darbas? Galėtume teigti, kad tai yra veikla, kuri duoda pelno kažkam, neatsižvelgiant į tai, ar teikia naudos pačiam dirbančiajam. Bet ar tai reiškia, kad kai tik veikla pradeda nešti pinigus, ji tampa darbu, net jei prieš tai buvo žaidimas? Galbūt darbą galime apibrėžti kaip triūsą, kuris iš mūsų paima daugiau nei atiduoda arba yra valdomas išorinių jėgų.

Psichologai teigia, kad niekuo neužpildytą laiką bedarbis išgyvena kaip vidinę tuštumą, jaučiasi nenaudingu, nes nėra užimtas, mano, kad gyvenimas be darbo yra beprasmis.

Bet tai du skirtingi dalykai: darbas už pinigus, siekiant išvengti skurdo ir bado mirties ir pasitenkinimą teikianti veikla, vedanti savirealizacijos link. Minėtos psichologų diagnozės tiktų tik antrajam atvejui – gyvenimas juk beprasmis ne be darbo, o be pasitenkinimą teikiančios veiklos. Juk darbas, iš kurio nesimaitini, vadinasi hobis. Hobis, kuris nesuteikia džiaugsmo, vadinasi darbas.

Tačiau psichologai šiuos du dalykus suplaka į vieną. Kodėl? Greičiausiai šie šiuolaikiniai kunigų pakaitalai taip bando užglaistyti milžinišką prarają tarp prievartinio darbo 2) ir savanoriškos veiklos. Šiandien vos vienetai gali pasigirti: „Darau tai, ką mėgstu daryti, o man už tai dar ir pinigus moka“. Būtent dėl to darbas yra dirbtinai generalizuojamas ir paverčiamas objektyvia visuotine būtinybe.

Standartinis darbo laikas — 8 valandos per dieną, 40 valandų per savaitę, 176 valandos per mėnesį, 2112 valandų per metus, dažniausiai yra išbrauktas iš gyvenimo laikas. Turbūt dėl to biurų planktonas taip stengiasi atsigriebti, savaitgaliais aptūpęs viešąsias girdyklas ir kitas pasilinksminimo įstaigas. Gerai „pasitūsinę“, salonų liūtai pirmadienį iš ryto vėl tampa smulkiu verslo ir valdžios mailiumi. Toks gyvenimas iš tikrųjų neturi kainos, nes yra bevertis.

Valstybės aparatas ir darbdaviai per švietimo sistemą, sisteminę žiniasklaidą ir visokius psichologus taip išskalbs žmogui smegenis, kad šis iš tikrųjų patikės, jog gyvenimas be vergiško darbo yra beprasmis. Taip, beje, dažniausiai ir būna.

Viename pokalbyje filosofei Živilei Filmanavičiūtei paprašius įvairių socialinių iniciatyvų kūrėją ir anarchistų judėjimo narį Darių Pocevičių pakomentuoti Prancūzų filosofo Mišelio de Montenio mintį, išsakytą savo „Esė“: „Žmonės mėgsta būti nuomojami. Jų sugebėjimai tampa naudingi ne jiems patiems, o tiems, kuriems jie parsidavė į vergiją: juose apsigyvena ne jie patys, o jų nuomininkai.“, Darius atsakė taip:

„Apie parduotas vasaras ir žiemas, išnuomotą ir parduotą gyvenimą rašė daugybė realizmo krypties literatūros klasikų. M. Montaigne’is įžvelgė, kad žmonės išnuomoja (parduoda) savo gyvenimą savanoriškai, vadinasi jie mėgsta būti nuomojami. Iš tikrųjų taip nėra. Tai daro ne žmonės, o jų viduje tupintys nuomininkai, tai yra valstybinio švietimo ir propagandos sukurti zombiai, paversti darbo jėgos vienetais.“

Vergas ir vargas yra vis rečiau sutinkami žodžiai, ypač kasdienėje kalboje. Jie palengva verčiami atgyvena, tarytum neturinčia nieko bendra su šiandiena. Vietoje „vargas“ atsiranda „darbas“ ir jam lipinama teigiama reikšmė. Būdinga, kad tą noriai daro visi „autoritetai“, kuriems reikalingi vergai – kuo iš esmės skiriasi sovietinis „Darbas žmogų puošia“ (Rabota krasit cheloveka) nuo nacistinio „Arbeit macht frei 3)“? Šiandieninėje lietuvio sąmonėje minėtas antspaudas „įkaltas“ taip giliai, kad kasdien gali išgirsti žodžius „reikia dirbti, o ne liežuviu malti“. Kodėl? Ogi todėl, kad šeimininkui taip reikia. Kitais žodžiais tariant – nes tokia vergo priedermė.

Rusų kalboje šis „vergo“ ir „darbo“ ryšys dar aiškesnis: „rab – rabota“ (vergas – darbas). Pastebėsiu, kad šią, labai netikėtą sąsają, kažkada ištarė Lietuvos šviesuolis a. a. Kazimieras Skebėra.

Priverstinis darbas prasideda nuo masių „debilizacijos“, kuriai atlikti puikiai tinka liberaliosios demokratijos režimas. Prieš pusantro amžiaus debilai visada krisdavo į akis, tačiau ir tada jie krisdavo į akis ne patys savaime, o normalių žmonių fone. Jeigu šiandien debilai nekrenta į akis, tai būtent dėl to, kad gerokai susitraukė normalių žmonių fonas. Dabar yra atvirkščiai — protiškai visaverčiai žmonės į akis krenta debilų fone. O ką reiškia būti protingu? Tai žmogaus savybė problemas spręsti savo protu.

Šiuo metu visose šalyse žmonių masės užimtos veikla, kurioje proto klaidų rezultatai minėtiems žmonėms nedaro jokios įtakos. Tie žmonės už savo bukumą neatsako. Bukai vykdo visus viršininkų nurodymus ir instrukcijas, net nesidomėdami, kur tai gali nuvesti. Gyvena svetimu protu, todėl jų pačių protas tampa nereikalingas, jie pavirsta tais, kurie prieš pusantro šimto metų buvo laikomi psichiniais ligoniais — debilais.

Kartais sakoma, kad žmogų vergu padaro kažkokios „grandinės“, kuriomis „galeroje 4) jis prikaustomas prie irklų“. Iš tikrųjų tai yra šiandieninio vergo kvailumas. Nežinodamas kaip pasielgti vienu ar kitu atveju ir bijodamas, kad už klaidas bus griežtai nubaustas (pavyzdžiui, bado mirtimi), vergas linkęs turėti savo šeimininką ir aklai vykdyti jo įsakymus. Pats renkasi būti vergu! Vergui galeros bausmė — ne pagrindinis dalykas, svarbiausia, kad galera yra vergo prieglobstis! Mulkiui nereikia laisvės, mulkiui laisvė, tai mirtis!

Protingu žmogumi pasinaudoti ne taip paprasta, o mulkio ginklas labai primityvus — tinginystė bei užsispyrimas, todėl mulkius nesunku suvaldyti. Nors ir kaip asilas užsispyręs, bet ir jį šeimininkas sugeba priversti dirbti. Suprantama, kad mulkio idealas — nieko neveikimas, o tai — veltėdystė! Nepasisekusios veltėdystės atveju mulkis be šeimininko neišgyvena.

Kalbant apie šeimininko santykį su mulkiu, būtina atkreipti dėmesį į vieną niuansą. Mulkiui reikalingas ne vadovas, o būtent šeimininkas, ir štai kodėl. Paskui vadovą einama savo noru. Einantis paskui vadovą šį kelią pasirenka vadovaudamasis savo protu ir atsako už tai, kad pasirinko vadovo nurodytą kryptį. Čia jau reikia galvoti — eiti paskui vadovą ar ne. O šeimininkas neveda — šeimininkas stumia ten, kur šeimininkas nori, tačiau maitina ir suteikia galimybę pramogoms. Pas šeimininką net nereikia galvoti apie veikimo kryptį. Mulkiui tik to ir tereikia. Prirakinkite jį prie irklo galeroje ir būtinai duokite viršininką su bizūnu. Mulkis bus laimingas!

Visai kitokią situaciją kuria darbo sociologai, aiškinantys, kad darbas išreiškia konkretų žmogaus aktyvumą, tai yra žmogaus energijos sąnaudas naujam dalykui sukurti. Dirbdamas žmogus įsitvirtina kaip visuomenės narys, kuriantis materialines ir dvasines vertybes, reikalingas jo esminiams poreikiams patenkinti, ir realizuoja save kaip asmenybę, susikuria egzistavimo sąlygas keisdamas gamtą 5), patį save, savo santykius su kitais žmonėmis.

Tokiu būdu kuriamas „bendrasis gėris“. Jis apima visuomenines gėrybes: prekes ir paslaugas, kurioms būdingas visuotinumas ir nekonkurentiškumas. Visuotinumas reiškia, kad, jei prekė ar paslauga pateikiama, neįmanoma uždrausti kam nors ja naudotis. Pavyzdžiui, jei gatvėje uždegamos lempos, visi gali po jomis vaikščioti ir mėgautis jų skleidžiama šviesa. Nekonkurentiškumas reiškia, kad tai, jog konkrečia gėrybe naudojasi vienas žmogus, nesumažina galimybės naudotis ja kitiems žmonėms. Kad vienas žmogus gauna naudos iš gatvių apšvietimo, nedraudžia visiems kitiems tuo naudotis.

Dėl tokių ypatybių privatusis sektorius nenori tiekti visuomeninių gėrybių. Vartotojai tikisi naudotis kokiomis nors gėrybėmis ir už tai nemokėti, todėl visuomenines gėrybes dažniausiai tiekia vyriausybė, o už jas mokesčių forma moka gyventojai.

„Bendrasis gėris“ apima ir sunkiai apčiuopiamus dalykus. Geriausiai juos nusakė Robertas Kennedy: „Nors valstybės BVP daugiau kaip 8OO mlrd. per metus, tačiau į jį neįskaičiuojamas mūsų poezijos grožis ar santuokos tikrumas, viešųjų debatų išmintis ar pareigūnų sąžiningumas, jis nematuoja nei narsos, nei išminties bei išsilavinimo, nei mūsų atjautos, nei atsidavimo savo šaliai. BVP skaičiuoja viską, išskyrus tai, kas gyvenimą padaro vertingą.“

Lietuvos valdžiūnai vis deklaruoja apie atseit kuriamą bendrojo gėrio valstybę. Žinodami jų tariamą meilę savo tėvynei ir „rūpestį“ bendruoju gėriu, verta priminti Gilberto K. Chestertono žodžius: „Romėnai mylėjo Romą ne todėl, kad ji buvo puiki, ji tapo puiki, nes romėnai ją mylėjo.“


Patiko? Pasidalinkite!