Patiko? Pasidalinkite!

Nuo ko viskas prasidėjo ir kuo viskas baigsis

2015 m. kovo 31 d. baigė galioti pieno kvotų sistema. 1984 m., kai ES pieno gamyba smarkiai viršijo paklausą, nustatyta kvotų sistema buvo viena iš priemonių šiai struktūrinio pertekliaus problemai spręsti.

Panaikino pieno kvotas, o tuo pat metu, XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje, ir dėl panašios priežasties (mėsos, pieno, vaisių, daržovių perprodukcijos krizės) sugalvota civilizuoto Europos Bendrijos ūkininkų išbuožinimo schema girgždėdama tebeveikia. Nuo 2004 metų ES vilionėms pasidavusiems ir prekinę žemės ūkio produkciją nustojusiems gaminti Lietuvos ūkininkams išmokėta 210 mln. Eur (beveik milijardas – 725 mln. litų!). Europine ankstyvo pasitraukimo į užkrosnį parama iš viso pasinaudojo daugiau nei 22 tūkst. gyvybingų, darbingų ūkininkų. 1949 m. kovo 25–30 dienomis tiek pat okupuotos Lietuvos ūkininkų Stalinas (gruzinų kilmės) įsakė išvežti į Sibirą per masinių tremčių operaciją „Bangų mūša“.

Manoma, kad ateityje bus patenkinti dar keli tūkstančiai ūkininkų prašymų leisti kryžmai lentomis užkalti savo tvartų duris. Pagal visas paraiškas buvusiems ūkininkams gamybininkams išmokėta 17 mln. Eur išeitinių pašalpų iš  2007-2013 metų Kaimo plėtros programos fondų.
Buvę svarbiausių šalies agrarinių institucijų vadovai pripažįsta, kad politikams nereikėjo taip lengvabūdiškai žaisti Lietuvos ūkininkų likimais. Nepriklausomi ekspertai tvirtina, kad šiandien kaime būtina skatinti naujakurystę, o ne ES remiamą dykaduonystę.

Tikėtasi daugiau savanorių

Buvęs Seimo kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininkas (2001-2004 metais), viešosios įstaigos „Valstybės iniciatyvos“ direktorius Gintautas Kniukšta prisimena, kaip 2004-aisiais, Lietuvai ką tik įstojus į ES, tuometis Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) direktorius Valentinas Miltienis aiškindavo KRK nariams, kad per dvejus metus prekinės žemės ūkio gamybos turėtų atsisakyti 30 tūkst. žemdirbių, ir nerimaudavo, ar pasiseks įgyvendinti šią priemonę – nors ūkininkai domėjosi galimybe perleisti savo verslą kitiems, tačiau paraiškų nešti neskubėjo, todėl NMA stengėsi „veiksmingiau įtikinėti žemdirbius“. Seimo nariai tada dar nenujautė, kokia baisi uždelsto veikimo bomba yra planas, pagal kurį darbingi ūkininkai buvo viliojami atsisakyti tėvų, senelių amato. Pirmiausia ūkininkauti atsisakė kelis hektarus žemės ir vieną dvi karves turėję kaimo žmonės.

Kaime neatsirado kooperacijos lyderių

„Europos Sąjungai labiausiai rūpėjo sumažinti Bendrijos maisto produktų perteklių, todėl naujosios ES šalys nebuvo skatinamos gaminti daugiau žemės ūkio produkcijos. Savi perdirbėjai, mažindami superkamo pieno kainas, privertė smulkiuosius ūkininkus tiesiog parduoti karves“, – teigė G. Kniukšta. Be to, anot G. Kniukštos, kaime neatsirado lyderių, kurie būtų suvieniję smulkius, vidutinius ūkininkus, suagitavę juos kooperuotis. „Visi drauge smulkieji, net teturėdami kiekvienas po 3-5 karves, galėjo būti svarbūs verslo partneriai perdirbėjams. Deja, nelemtai susiklosčius vietinėms ir europinėms aplinkybėms, šiandien lietuvišką gyvulininkystę ištikusi didžiulė katastrofa. Jautienos neturime, iš kitų kraštų vežamės kiaules, galvijus. Per pirmąjį narystės Europos Sąjungoje dešimtmetį viskas buvo Lietuvos politikų rankose. Tačiau neužteko ryžto. O juk galėjome šiandien matyti kitokį kaimą. Gerų prekinių ūkių liko labai mažai“, – apgailestavo buvęs Seimo KRK pirmininkas. Vis dėlto G. Kniukštai atrodo, kad sąlygos susigrąžinti žemdirbiškas Lietuvos tradicijas dabar palankesnės.

Tęstinė priemonė

Daugiausia Lietuvos ūkininkų (beveik 21 tūkst. ) pagal ES direktyvas prekinę žemės ūkio produkciją atsisakė gaminti 2004-2006 metais. 2007-2013 metais – gerokai mažiau (2 325). Metinėmis 1549 eurų ankstyvo pasitraukimo išmokomis paramos gavėjas džiaugdavosi, kol sulaukdavo 70 metų (bet prarastos pajamos buvusiam ūkininkui kompensuojamos ne ilgiau nei 15 metų).
Pasak Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento Kompensacijų ir investicijų skyriaus vyriausiosios specialistės Ingos Miknevičiūtės, Kaimo plėtros programos priemonė, skirta ūkininkams, nebegaminantiems prekinės žemės ūkio produkcijos, – tęstinė. Pagal 2004-2006 metų Kaimo plėtros planą karves į skerdyklas nuvarę pieno gamintojai, aruodus išardę grūdų augintojai europines pašalpas gaudavo iš 2007-2013 metų programos lėšų.

Socialinis poveikis nežinomas

„2014-2020 metais šios priemonės jau nebebus, nes ji vis menkiau domina žemdirbius. 2007-2013 metais pareiškėjų tolydžio mažėjo, todėl ir atsisakyta. Pinigėliai bus išmokami pagal ankstesnes paraiškas, bet naujos nerenkamos“, – aiškino I. Miknevičiūtė.
Anot ŽŪM pareigūnės, nebuvo tiriamas priemonės „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos” socialinis poveikis kaimui. Todėl neaišku, koks tolesnis ūkininkauti atsisakiusių kaimiečių likimas – ilgai ir laimingai gyvena ar pagausino valstybės išlaikytinių, socialinių pašalpų prašytojų būrį. „Sudėtinga būtų kiekvieną atvejį išnagrinėti. Kadangi šią priemonę rinkosi pagyvenę žmonės, abejoju, ar jie vėliau pabandė kokias nors alternatyvias veiklas“, – sakė I. Miknevičiūtė.

Briuselio ultimatumas

„2000-2004 metų Specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros programa stojančioms į Europos Sąjungą Rytų Europos šalims (SAPARD) nevertė kandidačių dalį savo ūkininkų pasiųsti į išankstinę pensiją. Paramos kryptis, pobūdį rinkosi pačios šalys, siekiančios narystės Europos Sąjungoje. Tačiau 2004-2006 metų Kaimo plėtros plane atsirado ta parama nusprendusiems nebegaminti prekinės žemės ūkio produkcijos. Europos Komisija mums pateikė ultimatumą – imate pinigus su visu specifiniu krepšeliu arba apskritai išbraukiame tą sumą. Negalėjome rinktis“, – prisiminė buvęs žemės ūkio ministras (2001-2004 metais), Lietuvos žemės ūkio bendrovių asocia­cijos prezidentas Jeronimas Kraujelis.

ES „skaistykla“

Anot J. Kraujelio, Europos Komisija aiškino, kad į tą „skaistyklą” buvo patekusios visos ES šalys, ankstyvo pasitraukimo priemonė tarsi natūrali atranka padėjo išlikti vien gyvybingiems, stipriems ūkiams. „Danijoje vidutinis ūkis padidėjo iki 60 ha, tačiau Lietuvoje, net ir sumažėjus ūkininkų, tebetūpčiojama ant 14 ha. Ir dabar pas mus yra 70 tūkst. ūkių, kurių vidutinis dydis – 2,7 ha“, – liūdnai pajuokavo buvęs žemės ūkio ministras. Jo nuomone, ūkininkų sluoksnį sumažino ne tik ES direktyvos, bet ir ankstesnės elementarios mūsų politikų žemės ūkio strategijos klaidos. „Praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje žemę išdalijome po tris hektarus, atsirado daug natūrinių ūkių. Trihektarininkams ankstyvo pasitraukimo išmokos buvo tarsi išganymas. Kaimo žmogus nebepajėgia pragyventi iš savo sklypelio, tai tegul pasinaudoja Kaimo plėtros planu (programa) ir užleidžia žemę tiems, kurie gali sukurti perspektyvesnį, bendrajai ES rinkai labiau tinkantį ūkį“, – svarstė J. Kraujelis.

Nauja politika dar blogesnė

Buvęs žemės ūkio ministras tvirtina, kad dabartinės ES papildomos tiesioginės išmokos už pirmuosius ūkio valdų hektarus tik pratęsia merdėjančių smulkių ūkių agoniją. „2014-2020 metais pirmųjų hektarų išmokoms bus išleista pusantro milijardo litų (434 mln. Eur)! Šios paramos nebus leista susieti su jokia žemės ūkio produkcijos gamyba. Laikydamasis senos negeros tradicijos Briuselis stengiasi apsaugoti ES branduolio šalių fermerius nuo pokomunistinių valstybių ūkininkų konkurencijos. Tokia politika netgi blogesnė už ankstesnes paskatas atsisakyti žemdirbystės. 2004-2006 metų parama buvusiems ūkininkams, savanoriškai atsisakantiems savo verslo, bent buvo stimulas smulkiesiems gamybininkams toliau nebesikankinti“, – samprotavo Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas J. Kraujelis.

Patartina galvoti savo protu

„Lietuvoje kasmet tyliai išnyksta apie 10 tūkst. ūkių, iš maždaug 145 tūkst. išlikusiųjų stipriai laikosi vos 5 tūkst. stambiųjų, vietoj 4 tūkst. buvusių kaimų – tik prisiminimai ir nuorodos senuose žemėlapiuose. Kadangi dabar madinga tik „pritraukti užsienio investicijas“, „visiškai panaudoti europines lėšas“, apie Vyriausybės paimtą 869 mln. eurų paskolą naujakurystės kaime programai, atsiperkančią per 15 metų, tegalima pasvajoti, nors priemiestyje pelningi ir 2 ha daržovių, uogų ūkiai“, – teigė nepriklausomas ekonominės ir kultūrinės politikos ekspertas Kęstutis Urba. Jo nuomone, 2004-aisiais nereikėjo aklai klausyti Briuselio.

Kompensacijos už išdavystę

„Ir dabar nebūtina aukotis dėl ES bendrosios žemės ūkio politikos. Statistika rodo, kad netgi jos sudėtinė dalis, ES žemės ūkio produkcijos eksportas, yra „girta kaip šliurė“: du trečdaliai produkcijos, išvežamos į trečiąsias šalis (Afriką, Aziją), – stiprūs spiritiniai gėrimai, vynai, vermutai. Ir tik kuklus likutis – kitokie gaminiai iš grūdų“, – sarkastiškai kalbėjo K. Urba.

ES struktūrinę paramą Lietuvos žemės ūkiui matematikas K. Urba vadina Vakarų reparacijomis už „laisvojo pasaulio“ išduotos Lietuvos netektis per sovietų okupaciją bei atlygiu už geriausius, brangiai išmokslintus protus, darbščias rankas, emigravusias į Vakarų Europą. „Be to, jau 2020 m. „europinės katino dienos” baigsis, nes išmokų iš ES „gausybės rago“ beveik neliks“, – perspėjo K. Urba.

Ilgiau delsti negalima

Anot K. Urbos, nors vidutinė lietuvių gyvenimo trukmė – viena trumpiausių Europos Sąjungoje, o širdies kraujagyslių, onkologiniai susirgimai, nuolatiniai ekonominiai ir dvasiniai sukrėtimai Lietuvoje šienaute šienauja tokius žmones, kurie kitur dar ilgai džiaugiasi vaikaičiais ir provaikaičiais, tačiau sveiką maistą gaminančių ekologinių ūkių Lietuvoje – tik 2 600 (vos 5 proc.).
„Estijoje – per tris kartus daugiau (17 proc.), Latvijoje – dvigubai daugiau nei pas mus, o Vokietijos tikslas – 20 proc. neteršiančių dirvos ir vandenų, pavalgydinančių visuomenę sveikais ir skaniais produktais ūkių.

Jiems, skirtingai nei intensyviems chemizuotiems, robotizuotiems „kompleksams“, reikia daug darbo rankų ir bitininkystės, garantuojančios apie trečdalį derliaus, plėtros. Tai pats geriausias būdas įveikti masinį nedarbą Lietuvos kaime. Ilgiau delsti negalima – sunykus gyvulininkystei į Lietuvos laukus bei vandenis paplūdo mineralinės trąšos su pesticidų, herbicidų, fungicidų, Kanadoje ir kitur sunaikinusių pusę bičių šeimų, kokteiliais. Dėl geologinių priežasčių – intensyvių vandens klodų mainų – dramatiškiausia padėtis susiklostė šiaurės Lietuvoje. Biržų krašte ekologinis ūkininkavimas gyvybiškai svarbus“, – tvirtino analitikas.

Reikia vadovautis geriausiais pavyzdžiais

K. Urba siūlo atsižvelgti į geriausius Vokietijos, Danijos ūkininkavimo pavyzdžius, esamus 5 proc. Lietuvos ekologinės žemdirbystės plotų papildyti 15 proc. savivaldybėms priklausančių žemių.
„Deja, neprivatizuotos žemės nedaug belikę, todėl iš pradžių tegalima įsivaizduoti kelis eksperimentinius ūkius kai kuriose susipratusiose savivaldybėse ir tikėtis, kad pavyks įkalbėti tūkstantį registruotų sveikų, stiprių, netgi pilietiškų bedarbių ūkininkauti, už tai pažadėjus ne tik varganų eurų, bet ir dešimtadalį pačių išauginto, pagaminto sveiko maisto, taip pat galimybę mokytis agronomijos ir plėsti ūkį. Negi būtų labai sunku geltonais ar žaliais autobusiukais vežioti žmones į darbus priemiesčių laukuose?“ – stebėjosi K. Urba.

Stambiųjų ūkininkų auka Lietuvai

Visuomeninio nepolitinio sam­būrio „Patirtis“ duomenimis, stam­bieji Lietuvos latifundininkai jau apglėbę apie 40 proc. Lietuvos žemių, nes per dešimtmetį apsukriai sugebėjo gauti daugiau nei pusę iš 9 mlrd. Lt ES paramos mūsų kaimui.
„Kas trukdo nustatyti reikiamus žemės ir pelno mokesčius latifundininkams, o iš gautų lėšų kasmet supirkinėti po 10 tūkst. nunykstančių ūkių? Žinoma, apmokestinti stambiuosius galima tik jiems patiems sutikus, jei didžiažemiai iš tikrųjų nori dirbti vardan tos Lietuvos. Nelabai našūs smulkūs ir vidutiniai ūkiai turi kooperuotis (Brazilijoje, beje, žemės ūkio kooperacija siekia per 30 proc.!). Kooperaciją paspartintų sukurta valstybinė smulkių ir vidutinių ūkių aptarnavimo sistema. Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė pažadėjo vienur kitur parodomuosius šiuolaikinės technikos kiemus išmėginti, tačiau, sakyčiau, nėra ko laukti. Valdžiai reikia imti kreditą ir veikti, juolab kad pats socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius apie tai 2012 m. rugsėjį kalbėjo spaudai“, – nurodė matematinės analizės, makroekonomikos, informacinių karų ekspertas K. Urba.

Šiandien

Praktiškai visi didieji ūkiai yra ant ES išmokų “adatos”. Nutraukus išmokas, šie ūkiai tiesiog per keletą savaičių bankrutuotų. Viskas ES rankose ir apie ūkininkavimo laisvę kalbėti būtų labiau nei kvaila. Rinkos dėl apgailėtinos Lietuvos politikos prarastos, o jas jau užėmė kitų šalių gamintojai, todėl visi su nekantrumu laukia 2020 metų, kai ES ūkininkams taps “Dievu’, kuriam visi melsis (dėl išmokų).

ES Priežiūra

Nuo 2020 m. numatyta taikyti daug platesnį ir efektyvesnį išmokų ribojimo modelį

„Nuo 2019 m. iki 2021 m. Lietuva pirmą kartą taikys Europos Sąjungos išmokų lubas. Po ilgų diskusijų su ūkininkų bendruomene, politikais ir mokslininkais nutarėme apriboti ES skiriamą tiesioginių išmokų pagrindinės išmokos sumą, skiriamą vienam subjektui per metus, iki 150 000 eurų. Į šią sumą nebus įskaičiuojami darbuotojų atlyginimai. Tikimės, kad tai paskatins atlyginimų kilimą dideliuose ūkiuose. Sutaupytas ES lėšas skirsime smulkių ir vidutinių ūkių našumui didinti. Džiaugiuosi, kad šiam solidarumo žingsniui pritaria ir daugelis stambiųjų ūkininkų bei žemės ūkio bendrovių. Iki naujojo laikotarpio stebėsime, ar pasirinktas išmokų ribojimo būdas nesumažins Lietuvos žemės ūkio konkurencingumo tarptautinėse rinkose“, – kalbėjo žemės ūkio ministras Giedrius Surplys

Šiuo metu 23 valstybės ar regionai taiko išmokų mažinimo mechanizmą. Iš jų 9 valstybės iš paramos sumos atskaičiuoja sumokėtus atlyginimus, 15 valstybių pasirinko mažiausią galimą mažinimą – didesnę kaip 150 tūkst. Eur sumą mažina 5 procentais, 9 valstybės pasirinko didžiausią galimą mažinimą – didesnę kaip 150 tūkst. Eur sumą mažina 100 procentų.

Šie pakeitimai – tai savotiškas pasiruošimas naujajam Bendrosios žemės ūkio politikos laikotarpiui, kuris prasidės nuo 2020 m. Jame numatyta taikyti daug platesnį ir efektyvesnį išmokų ribojimo modelį. Lietuvai tiesioginėms išmokoms numatoma skirti bendra suma yra didesnė – palyginti su praėjusiu laikotarpiu, ji sudaro per 3,7 mlrd. eurų. Tačiau šis didėjimas neužtikrina lygių ir sąžiningų konkurencinių sąlygų tarp visų  (ES) ūkininkų, nes Lietuvos ūkininkus vis tiek pasieks vienos mažiausių tiesioginių išmokų tarp Europos Sąjungos šalių ir naujo laikotarpio pabaigoje (2027 m.) sieks tik 79 procentus ES vidurkio. Be to, stipriai mažėja kaimo plėtrai skiriamas finansavimas, kuris gali pareikalauti ir didesnių nacionalinių lėšų indėlio. Todėl žvelgiant į Europos Komisijos pasiūlymų finansinę pusę, Lietuvos situacija neatrodo itin palanki.

Žemės ūkio ministerija ieško priemonių, galinčių padėti nuo karštų ir sausų orų nukentėjusiems ūkininkams.

Birželio pradžioje Europos Komisijai (EK) nusiųstame kreipimesi prašoma sušvelninti reikalavimus, susijusius su tiesioginėmis išmokomis, bei Lietuvos kaimo plėtros programos (KPP) priemonėmis. Daugiau apie kreipimąsi galite rasti čia.

Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos vykdo žemės ūkio viceministro Dariaus Liutiko pavedimą  „Dėl sankcijų netaikymo už 2019 m. Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos ir VšĮ „Ekoagros“. Atsižvelgiant į tai, kad 2018 metais buvo paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija dėl sausros, NMA  pavesta vertinant pareiškėjų, dalyvaujančių įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“, atitiktį kompensacinei išmokai už daugiametes žoles sėklai už 2018 m. gauti, nereikalauti galutinio „Sėklos sertifikato“, išduodamo Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (VATŽŪM) pagal dauginamajai medžiagai keliamus teisės aktų reikalavimus, tik tuo atveju, jeigu pateikti javų sėklinio pasėlio ir (arba) daugiamečių žolių įsėlio (už kuriuos prašoma paramos) aprobavimo aktai, išduoti VATŽŪM.

Pakeistos Ekologinio žemės ūkio taisyklės, KPP 2014–2020 m. programos priemonių „Ekologinis ūkininkavimas“ ir „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ (veikla „Tausojanti aplinką vaisių ir daržovių auginimo sistema“), įgyvendinimo taisyklės, daugiau apie tai skaitykite čia.

Žemės ūkio ministerija kreipėsi ir į Lietuvos bankų asociaciją, prašydama tarpininkauti, kad komerciniai bankai ir (ar) kredito unijos sudarytų galimybes žemdirbiams, kurie negalės įvykdyti produkcijos tiekimo sutarčių, derėtis dėl paimtų paskolų grąžinimo terminų atidėjimo ar pratęsimo kuo palankesnėmis sąlygomis.

Parengtos ir paskleistos rekomendacijos dėl grūdų ir (arba) rapsų pirkimo / pardavimo sutarčių sudarymo.

 

Parengta pagal “Kaimo laikraštis” ir zum.lrv.lt inf.


Patiko? Pasidalinkite!