Europos įvaizdžių konkursas

Oficialiai yra laikoma, jog Eurovizija yra dainų konkursas. Tačiau ar toks apibrėžimas šiam renginiui išties yra tikslus ir teisingas bei atspindi paties renginio esmę? Jei tai yra dainų konkursas, ar neužtektų tuomet jį transliuoti tik per radiją? Juk ir pats renginio pavadinimas teigia, jog kalba eina ne vien tik apie DAINĄ (GARSĄ) bet apskritai apie pačią VIZIJĄ (VAIZDĄ, VAIZDINĮ). Juk ir dalyvių sėkmę iš esmės lemia ne tik jų daina, o bendras pasirodymas… Pasirodymas, kurio metu mums norima kažką parodyti, perteikti. Žiūrovas, stebėdamas (ir klausydamas) vieno ar kito pasirodymo, tarsi įsijaučia į to pasirodymo sukuriamą ĮVAIZDĮ. Ir tas ĮVAIZDIS kaip koks drabužis, kurį žiūrovas pasimatuoja pagal save – jis jam arba tinka – patinka arba ne.

Šis konkursas išties labai įdomus reiškinys, kadangi jį stebi ir jo balsavime dalyvauja milijonai žmonių, o ant scenos susirungia gausybė įvairiausių skirtingų ĮVAIZDŽIŲ. Ir pagal tai, kaip vyksta balsavimai, pagal tai, kokius ĮVAIZDŽIUS palaiko komisijos nariai ir kokius ĮVAIZDŽIUS palaiko paprasti žmonės, galima labai daug ką pasakyti apie tai, kas šiandien vyksta mūsų pasaulyje, kokie jausmai ir nuotaikos tvyro tarp žmonių ir įvairiausių jų grupių…

Ir štai  kaip visas šis renginys šiais metais pasirodė man.

PROTESTAS!

Pradėkime nuo nugalėtojų ITALŲ ir jų ĮVAIZDŽIO. Šis ĮVAIZDIS man priminė agresyvų protestą, nepasitenkinimą dabartine susidariusia situacija. Protestą prieš tas dirbtines žmogų apribojančias taisykles, protestą prieš per prievartą grūdamą tą dirbtinę veidmainišką toleranciją, butaforišką meilę, mandagumą ir kažkokią įsivaizduojamą, bet neegzistuojančią lygybę. Kaip atsvara visam šitam, šis ĮVAIZDIS iškrypsta visai į kitą pusę – tai yra į gašlumą, vulgarumą, pasileidimą… JIS piktas, agresyvus, maištingas, šaukiantis, staugiantis, tačiau tuo pačiu JIS atviras ir nuoširdus… JIS pavargo nuo kaukių, pavargo nuo tų apsimetinėjimų… JĮ JAU VISKAS UŽKNISO IR JIS DABAR DARYS VISKĄ, KĄ TIK NORI. Ir būtent šis įvaizdis buvo pats artimiausias paprastam TV žiūrovui. 4-oje vietoje tarp žiūrovų balsų liko labai panašus SUOMIJOS ĮVAIZDIS, kuris savo esme irgi yra protestas, tik šiek tiek padoresne jo forma.

NOSTALGIJA.

PRANCŪZIJOS ĮVAIZDIS. Tai NOSTALGIJA tų, atrodytų, taip nesenai prabėgusių laikų. Laikų, kai gyvenimas buvo daug paprastesnis, nuoširdesnis, tikresnis, lengvesnis ir džiaugsmingesnis…  Skirtingai nei italų ir suomių ĮVAIZDŽIAI, jis neprotestuoja prieš dabartines problemas, o mintimis, prisiminimais tiesiog grįžta į praeitį ir džiaugiasi kažkada išgyventomis akimirkomis. Šiam įvaizdžiui būtų artimas taip pat ir BULGARŲ įvaizdis, kuris šiek kiek paprastesnis, švelnesnis, kuklesnis.

SPRENDIMAS

UKRAINA. Kol ITALŲ ir SUOMIŲ įvaizdžiai bukai daužydami galvą į sieną protestuoja, o PRANCŪZŲ ir BULGARŲ įvaizdžiai paskendę nostalgijoje (užstrigę praeityje), panašu, jog UKRAINOS ĮVAIZDIS siūlo realią išeitį iš dabartinės susidariusios situacijos, o tai yra visame šiandieniniame triukšme („šume”) ir chaose prisiminti savo senas protėvių tradicijas, papročius ir gyvenimo būdą gamtoje, auginant savo pačių maistą ir siuvant drabužius, tam tikslui pasitelkiant ir dabartyje turimas technologijas, žinias, patirtį. Ir man asmeniškai labai džiugu, jog būtent šis ĮVAIZDIS, kuris neprisitaikė ir neuždainavo dabar labai madinga kalba ir stiliumi, užėmė antrą vietą žiūrovų tarpe ir aplenkė tuos įžūlius FEMINISTINIUS, SATANISTINIUS ir tuos nuvalkiotus bei visiems atsibodusius pigaus VIEŠNAMIO įvaizdžius, apie kuriuos aš net negaišiu laiko čia rašydamas. Tik pasidžiaugsiu, jog žmonėms jie vis mažiau ir mažiau patinka ir tikiuosi, jog jie greitu laiku išvis išeis iš tos durnos mados, kaip ir ta nuvalkiota ir atsibodusi anglų kalba. O vietoje to, žmonės pagaliau pradės puoselėti tą kalbą, kuria jų protėviai kalbėjo. Puoselėti pradės ir jų kultūrą, ir iš triukšmo („šūmo”) ir chaoso grįš atgal į ramybę, į darną, į gamtą.

BRITŲ FIASKO – ABSOLIUTUS NULIS

Didžiosios Britanijos pasirodymas tikrai nebuvo toks prastas, jog susilauktų tokio įvertinimo. Tačiau kaip įvaizdis (su tomis dūdelėmis) jis turėjo visai kitokią – simbolinę ir politinę prasmę. Tuo tarpu Europos įvaizdis labai aiškiai pasakė, jog pagal britų įvaizdžio dūdelę JIS nešoks! Panašu, jog ir aukščiausias vietas užėmę dalyviai (apart Islandijos ir Suomijos) anglų kalbos atsisakė ir dainavo savo gimtąja kalba. Ir kyla klausimas: nejaugi britų – amerikiečių visam pasauliui primesta kalba ir muzikos ‘kultūra’ ima jau visiems įgrįsti ir atsibosti? Juk net ir garsusis Amerikos reperis „Flo Rida”, kurio dainas be sustojimo transliuoja visos radijo stotys ir televizijos, patyrė visišką fiasko ir užėmė tik 22 vietą. Nejau žmonėms jau iš tiesų pabodo tie pigūs blizgučiai, tie tušti, lėkšti ir pigūs įvaizdžiai? Nejau jie pradeda ieškoti to, kas išties yra tikra?

LIETUVOS ĮVAIZDIS – LAISVAS NUO SAVO PATIES VALIOS ŽMOGUS

Aš asmeniškai jau senai atpratau tapatintis su įvaizdžiais. Ne išimtis ir Lietuvos įvaizdis. Man jis svetimas ir nesuprantamas. Tikrai nesiginčysiu dėl pačios dainos atlikimo kokybės ir profesionalumo, ir pačios pasirodymo technikos, kabinančios melodijos ir taip toliau… Tačiau kaip įvaizdis man jis asocijuojasi su apsėstu žmogumi, kuris nekontroliuoja savęs, savo veiksmų, atlieka nevalingus judesius, ir, tarytum traukulių apimtas, kaip koks nesveikas visaip ‘kratosi’ ir purtosi ant scenos. O dar ta dirbtinė šypsena… Primena kažkokį siaubo filmą… Aš jau nekalbėsiu apie vyrus su aukštakulniais ir moteriškais drabužiais…

Bendros tendencijos – įvaizdžiai, kuriuos stumia renginio organizatoriai:

• Jautrūs, verkšlenantys vyrai.
• Chamiškos, pasiutusios, įžūlios, naglos ir vulgarios moterys.
• Vis labiau juntama Afrikos dvasia. Ir tas noras per visokias dabar labai madingas tolerancijų, lygybių, meilių, brolybių sąvokas iš Europos padaryti Afriką.
• Renginio vedėjo bandymai užglaistyti tai, kas yra akivaizdu… Ir pateikti absurdiškus dalykus kaip normalius ir savaime suprantamus reiškinius…

Bet iš to, kokie yra renginio rezultatai, ir kaip balsavo patys žiūrovai, matosi, jog jie iš esmės prieštarauja ir nesutinka su tomis bendromis stumiamomis renginio organizatorių tendencijomis. O tai iš esmės teikia, kad ir labai naivių, bet vis tik vilčių, jog kažkada šis renginys gali išlipti iš savo moralinio dugno ir žmonės pradės kurti šviesius, įkvepiančius, dūšiai mielus ir į teisingą gyvenimo kelią nukreipiančius, teisingas vertybes propaguojančius ĮVAIZDŽIUS.

Edmundas Ščerbina