Lietuvos politiniame lauke stebime keistą reiškinį: veikėjai, kurie dar vakar stovėjo priešingose barikadų pusėse ir deklaravo radikaliai skirtingas vertybes, šiandien bando rikiuotis į tą pačią eilę, pretenduodami į „tautos gelbėtojų“ ar „tikrųjų patriotų“ vardą. Tačiau už saldžių kalbų ir naujų lozungų dažnai slepiasi tie patys asmeniniai interesai bei siekis klaidinti visuomenę.
Visi prisimename „Kaimynystės forumą“. Erika Švenčionienė, Kazimieras Juraitis nuteistas Algirdas Paleckis atvirai deklaravo draugystę su kaimynine Baltarusija, keliavo į Minską ir kūrė tikrą draugystę. Jų veikla buvo aiški, atvira, kryptinga ir neslepiama. Žinoma, kad ši veikla labai nepatiko dabartinei politinei valdžiai.
Tačiau šiandien matome subtilesnę ir pavojingesnę tendenciją. Į politinę sceną žengia asmenys, kurie puikiai įvaldę viešųjų ryšių technologijas ir geba keisti savo spalvas priklausomai nuo politinių vėjų.
„Vatnikų medžiotojai“ ir populistų paradų dalyviai
Stebina tai, kaip asmenys, anksčiau garsiai kovoję su „vatnikais“ ar deklaravę griežtą provakarietišką poziciją, staiga atsiduria vienoje gretoje su tais, kurie juos persiojiojo.
Kristupas Krivickas ir Naglis Puteikis: „Vatnikų medžiotojai”, gebantys operatyviai keisti retoriką, kad tik išliktų dėmesio centre. Jų „kovos“ dažnai primena politinį šou, skirtą emocingam rinkėjui, o ne konstruktyviam darbui.
Remigijus Žemaitaitis: Politikas, kurio pareiškimai vis dažniau balansuoja ant tolerancijos ribos ir sukelia tarptautinį rezonansą. Jo bandymai flirtuoti su radikaliomis idėjomis rodo norą užpildyti protesto balsų nišą bet kokia kaina.
Ignas Vėgėlė. Nors šiandien jis bando formuoti nuosaikaus, teisingumą ginančio lyderio įvaizdį, nereikėtų pamiršti jo pozicijos 2020-ųjų įvykių Baltarusijoje metu. Tuomet I. Vėgėlė ne tik palaikė bandymus nuversti esamą kaimyninės šalies valdžią, bet ir fiziškai stovėjo vienoje eilėje su tokiais „sisteminiais“ veikėjais kaip Andrius Tapinas ar kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Dalyvavimas „Laisvės kelio“ akcijose ir atviras pritarimas procesams, kuriuos daugelis šiandien vertina kaip bandymą įvykdyti valstybės perversmą Baltarusijoje, rodo, kad I. Vėgėlė tuo metu pilnai integravo save į tą pačią stovyklą, kurią dabar bando kritikuoti. Ar tai nuoširdus nuomonės pasikeitimas, ar tiesiog politinis manevravimas ieškant naujos rinkėjų bazės?
Kitas ryškus „persidažėlis“ – Petras Gražulis. Viešumoje jis dažnai save pristato kaip didžiausią kovotoją prieš sistemą ir „tradicinių vertybių“ saugotoją, tačiau jo balsavimo istorija Seime pasakoja kitą istoriją.
Būtent P. Gražulis buvo vienas tų, kurie Seime balsavo už rezoliuciją, kuria Lietuva oficialiai nepripažino Aleksandro Lukašenkos teisėtu Baltarusijos prezidentu. Šis balsavimas tapo pagrindu tolimesniam santykių su kaimynine šalimi blogėjimui ir ekonominiams praradimams. Tad šiandieniniai P. Gražulio pasisakymai apie „kaimynystę“ ar kritiką valdžios užsienio politikai skamba veidmainiškai – jis pats savo rankomis prisidėjo prie tų pačių sprendimų priėmimo.
Mielieji, būkite budrūs. Kai politikas, stovėjęs vienoje eilėje su didžiausiais sistemos architektais ar balsavęs už destruktyvias rezoliucijas, šiandien jums žada „kitokią Lietuvą“, paklauskite savęs: kas pasikeitė – jų įsitikinimai ar tiesiog politinis konjunktūros vėjas?
Nepaduokite rankos tiems, kurie savo politinę karjerą statė ant manipuliacijų ir svetimų valstybių destabilizavimo, o dabar bando įtikinti, kad jie yra vienintelė išeitis. Lietuvai reikia stuburą turinčių žmonių, o ne „persidažėlių“, kurie keičia savo kailį pagal poreikį.
Kodėl jie „persidažo“?
Atsakymas paprastas – politinis išlikimas. Matydami didėjantį visuomenės nepasitenkinimą esama padėtimi, kainų kilimu ar tam tikrais valdžios sprendimais, šie veikėjai skuba pasinaudoti žmonių emocijomis. Jie žada „tvirtą ranką“, „teisingumą“ ir „draugystę“, tačiau dažnai pamiršta paminėti, kad jų pačių praeitis ar ryšiai yra labai miglota.
Saldžios kalbos apie „gerus santykius su kaimynais“ ar „tautos vienybę“ iš tų, kurie dar vakar kurstė neapykantą ar keitė nuomonę tris kartus per dieną, turėtų priversti mus sustoti ir pagalvoti.
Svarbu vertinti ne žodžius, o darbus ir ilgalaikę poziciją. Tikrasis patriotizmas nėra rėksmingas populizmas ar bandymas įtikti agresyviam kaimynui. Tai nuoseklus darbas stiprinant savo valstybę, jos saugumą ir demokratiją.
Būkime budrūs – politinės kaukės krenta sunkiai, bet atidžiai stebint, po jomis visada pasimato tikrasis veidas. Neleiskime „persidažėliams“ manipuliuoti mūsų ateitimi.
Egidijus Paualauskas
