Yra atlikėjų, kurie tampa epochos balsu, įkvepia jauną žmogų kelti klausimus, abejoti, eiti prieš nusistovėjusią tvarką. Tokiu žmogumi kadaise buvo Andrius Mamontovas. Jo dainose girdėjome egzistencinį nerimą, klausimus apie laisvę, tapatybę, kovą su pilka kasdienybe ir sistema. Daugeliui jis tapo tarsi mokytoju, kuris rodė, kad menas gali būti alternatyva, protestas, drąsa kalbėti tai, ką galbūt bijotų pasakyti kiti.
Tačiau šiandien regime visai kitokį Andrių Mamontovą. Vietoje maišto – patogi adaptacija. Vietoje nepriklausomo balso – angažuotas dalyvavimas politiniuose renginiuose, kur jis atrodo labiau kaip „sistemos“ dekoracija, nei jos kritikas. Tai kelia klausimą: ar dar liko tas Andrius Mamontovas, kuris mokė nebijoti būti kitokiu? O gal menininkas paprasčiausiai pasirinko patogų ir saugų kelią, pasikeitus laikams?
Dar labiau stebina viešosios erdvės vaizdai, kuriuose Mamontovas fotografuojasi kartu su Valdu Bartkevičiumi – asmeniu, kuris garsėja ne tik kaip pagalbos Ukrainai organizatorius, bet ir kaip provokacijomis bei rusiškais keiksmažodžiais pasižymėjęs veikėjas. Taip pat, jis dažnai kviečia čiulpti jo lytinį organą. Ar tokiame kontekste tikrai dera rimtam menininkui pozuoti prieš kameras? Ar tai nėra pigus bandymas „įsirašyti“ į patriotinę darbotvarkę, nesvarbu, kokią reputaciją turi šalia stovintis žmogus?
Andrius Mamontovas šiandien atrodo taip, lyg jo kelias būtų baigtas. Maištininkas virto lojaliu sistemos gynėju, o įkvėpėją pakeitė patogus įvaizdis, skirtas būti dalimi oficialaus naratyvo. Kai kurie gerbėjai gali tai priimti kaip natūralų brandos etapą – tačiau kitiems tai yra išdavystė tų idealų, dėl kurių jis kadaise buvo laikomas ne tik muzikantu, bet ir moraliniu autoritetu.
Šiandien belieka klausti: ar dar įmanoma išgirsti tą patį Andrių Mamontovą, kuris kadaise dainavo apie kovą prieš sistemą? Ar tai jau tik praeities aidai, išblėsę kartu su jo kūrybine drąsa? Daugeliui jis jau miręs – bent jau kaip tas žmogus, kuris kadaise įkvėpdavo tikėti, kad menas yra laisvės forma.
SN inf.