Pastaraisiais metais Lietuvoje vis dažniau pasigirsta žinios apie bankrutuojančias įmones – ypač statybų, transporto ir gamybos sektoriuose. 2026 metų pradžia taip pat nebuvo išimtis: žiniasklaida pranešė apie dvi susijusias statybų bendroves, atleidusias daugiau nei 80 darbuotojų, bei apie modulinius namus stačiusią įmonę, kurioje kalbama apie neišmokėtas algas. Šie atvejai nėra pavieniai – jie atspindi platesnę ir jau ne vienerius metus besiformuojančią tendenciją.
Pagal paskutinius pilnai patvirtintus duomenis, 2024 metais Lietuvoje buvo užfiksuoti 1 079 įmonių bankrotai – apie 16 procentų daugiau nei 2023 metais. Tai reiškia, kad vidutiniškai kasdien veiklą nutraukdavo po tris verslus. Nors šie skaičiai dar nėra istoriškai rekordiniai, jie aiškiai rodo augantį spaudimą verslui ir mažėjantį atsparumą ekonominiams sukrėtimams.
Vienas pagrindinių veiksnių – sumažėjusios rinkos. Vidaus paklausa po spartaus augimo pandemijos metais susitraukė, o eksporto rinkose Lietuvos įmonės susidūrė su sulėtėjusia Vokietijos, Skandinavijos ir kitų pagrindinių prekybos partnerių ekonomika. Daugelis įmonių, ypač dirbančių su mažomis maržomis, nebesugebėjo kompensuoti kritusių užsakymų augančiomis kainomis ar apimtimis.
Didžiausias smūgis teko statybų sektoriui. Sulėtėjęs nekilnojamojo turto vystymas, sumažėjęs naujų projektų skaičius ir pirkėjų atsargumas lėmė, kad šimtai statybų įmonių susidūrė su apyvartinių lėšų trūkumu. Prie to prisidėjo ir ankstesniais metais prisiimti finansiniai įsipareigojimai, kuriuos aptarnauti tapo vis sunkiau. Naujausi 2026 metų pradžios bankrotai rodo, kad šios problemos dar nėra išspręstos.
Ne mažiau reikšmingas veiksnys – karas Ukrainoje, kuris jau ketvirtus metus daro ilgalaikį poveikį regiono ekonomikai. Nors tiesioginiai ryšiai su Rusija ir Baltarusija buvo nutraukti anksčiau, karo pasekmės pasireiškė netiesiogiai: išaugusi energetikos kaina, sutrikusios tiekimo grandinės, padidėjęs neapibrėžtumas ir sumažėjęs investuotojų apetitas. Transporto ir logistikos įmonės ypač jautriai pajuto sumažėjusius krovinių srautus ir išaugusias veiklos sąnaudas.
Apdirbamosios gamybos sektoriuje karas ir rinkų susitraukimas taip pat turėjo reikšmingą poveikį. Dalis gamintojų neteko Rytų rinkų, o Vakarų Europoje susidūrė su lėtesniu vartojimu ir didesne konkurencija. Įmonės, kurios neturėjo galimybių greitai persiorientuoti ar investuoti į naujas rinkas, atsidūrė nemokumo rizikos zonoje.
Ekspertai pažymi, kad dabartinė bankrotų banga yra uždelstas ankstesnių krizių efektas. Aukštos palūkanų normos, brangus finansavimas, sumažėjusios rinkos ir geopolitinis nestabilumas labiausiai paveikė tuos verslus, kurie plėtrą grindė skolintu kapitalu arba dirbo be finansinių rezervų. Dalis įmonių kurį laiką dar sugebėjo išsilaikyti, tačiau 2024–2026 metais šios problemos išryškėjo visu mastu.
Žvelgiant į ateitį, tikėtina, kad bankrotų skaičius artimiausiu metu išliks padidėjęs. Net ir gerėjant finansavimo sąlygoms, rinkų atsigavimas bus lėtas, o karo Ukrainoje neapibrėžtumas ir toliau slopins investicijas bei vartojimą. Statybų, transporto ir kai kurių gamybos segmentų rizika išliks didžiausia.
Tačiau vis dažniau keliami ir platesni klausimai apie valstybės prioritetus. Per pastaruosius metus Lietuva skyrė Ukrainos karui ir su juo susijusiai paramai milijardines sumas, kurios buvo būtinos geopolitinio saugumo požiūriu, tačiau kartu sumažino fiskalinę erdvę vidaus ekonomikos stiprinimui. Kritikai pastebi, kad dalis šių lėšų galėjo būti nukreiptos į įmonių išsaugojimo programas, laikinas mokestines lengvatas, investicijų skatinimą ar naujų verslų kūrimą, taip amortizuojant bankrotų bangą ir išlaikant darbo vietas.
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje stebimas įmonių bankrotų augimas nėra atsitiktinis reiškinys. Jį lemia sumažėjusios rinkos, ilgalaikės karo Ukrainoje pasekmės ir ankstesniais metais susikaupę struktūriniai verslo silpnumai, o diskusija apie tai, kaip subalansuoti geopolitinius įsipareigojimus ir vidaus ekonomikos stabilumą, artimiausiu metu tik stiprės.
Egidijus Paulauskas