Informavimas ir dezinformavimas

Kokie yra pagrindiniai skirtumai tarp informavimo ir dezinformavimo esmių, ir tų, kurie tai siekia masėms perteikti?

Yra tie, kuriems pirmoje vietoje yra materialistinis savanaudiškumas, dėl kurio galėtų parduoti ne tik save bet ir savo artimą ir skleisti netgi visiškai absurdiškus marazmus, suvyniotus į skambias, patrauklias ir kai kuriems iš pirmo žvilgsnio net teisingas frazes. Svarbu, kad už tai mokėtų pinigus. Tokiems rūpi jų reitingai ir jiems iš anksto pateiktų užsakytų nuomonių skleidimas.

Bet yra ir tokie, kuriems pirmiausiai rūpi tikra tiesa bei objektyvumas, kuriuo jie neprekiauja. Pirmieji sukurtą melą arba faktų interpretavimą vardan reikalingo naratyvo formatavimo, stengiasi įbrukti ir pateikti kaip vienintelę teisingą galutinę tiesą. Antrieji ieško atsakymų, bei remiasi tuo kas iš tikrųjų vyksta, dėliojant loginio nuoseklumo taškus ir tuo pačiu paliekant prielaidą, jog jie galėtų klysti. Trumpai sakant pirmieji parsiduoda ir parduoda savo tiesą per paruoštų minčių konvejerio komercinę produkciją, prie to paties jai suteikiant fikcinę tiesos kokybės ženklo garantiją. O antrieji tiesos ieško ir ją traukia į paviršių nuo šaltai ir ciniškai ant jos užgriautų melo šipulių. Toks užsiėmimas nebūna pelningas, dažniausiai kaip tik net atvirkščiai – jis būna nuostolingas tiek materialine, tiek psichologine prasme.

Paradoksas dar tame, kad būtent iš tų, kuriems rūpi tiesa ir kurie geba mąstyti prielaidomis, o ne klišėmis, iš jų kaip tik ir būtų galima pasisemti išgryninto objektyvumo. Objektyvumas – tai sąžiningai nešališkas abiejų pusių matymas. Oficialių versijų naratyvai gan dažnai būna nukreipti į juodai baltąjį matymą – pateikiant vien tik juodą arba vien baltą paveikslą. Ir pirmiausiai šio suprojektuoto paveikslo matymas priklauso nuo to kaip turėtų būti patogiau šių naratyvų užsakovams. Jie bando įtikinti, jog egzistuoja tik jų versija ir tiesa. Mąstyti kritiškai ir alternatyviai bei matyti tai apie ką nekalbama, sąmoningai nuslepiama arba nutylima – nerašytomis taisyklėmis tai turėtų būti draudžiama, kadangi toks gudrus ėjimas gali pradėti griauti ir demaskuoti gražiai sukonstruotą ir dekoruotą melo fasadą.

Ir kaip bebūtų, vis dėl to didžiąja dalimi tokie melai transliuojasi būtent per oficialius šaltinius. Kai kuriems oficialios žinios yra neliečiama šventovė, lygiai taip pat kaip ir religiniams fanatikams, kurie pripažįsta tik jų manymu vienintelį tikrą ir besąlygiškai teisingą tikėjimą. Lygiai taip pat yra ir tų, kurie nefiltruojant priima visas iš eilės sąmokslų pateikiamas versijas, nepaisant to, kad tarp sąmokslo versijų galėtų būti ne tik tiesa, bet ir melas. Visa tai yra tam, kad paklaidinti nereiklius protus ir supainioti.

Vienas už gryną pinigą gali priimti net menkiausiai įtartiną versiją, kuri neturi svaraus pagrindo. O kitam dėl perdėto skeptiškumo bei patologiškai fanatiško kategoriškumo nebus įmanoma pamatyti net ir tai kas vyksta jam tiesiai po nosimi, nepaisant to jei netgi atvirai, aiškiai ir suprantamai visą tai pateiktum ir parodytum. Tai kraštutinumai, ir abu jie bus akli. Pirmuoju atveju tai pasyvaus, antruoju – aktyvaus aklumo forma. Tokie mato ne tai kas vyksta realiai, o mato tik savimi sukurtas sukaustytose įsitikinimų rėmuose savo proto paradigmines iliuzijas, kurias vadina tiesa.

Štai ir visas esminis skirtumas tarp to kas yra melas, ir tarp to kas vyksta iš tiesų, bei tų, kurie visa tai perteikia arba šališkai iškreipdami ir interpretuodami pagal sau patogias versijas, arba sąžiningai siekdami tiesos, kurios tikrumas įgyjamas ne per pinigus, o per abiejų pusių matymo blaivų pažinimą.

Michail KN