Patiko? Pasidalinkite!

Filosofas Leonidas Donskis yra pasakęs „Savanorystė duoda supratimą, kad egzistuoja labai paprasti gyvenimo dalykai: dėkingas žvilgsnis, dėkingos akys, sudarantys esminius gyvenimo dalykus.“

Nors apie savanorystės naudą šiuo metu yra kalbama dažnai ir daug, jaunuoliams pritrūksta ryžto ar drąsos įsilieti į savanorišką veiklą. Ypatingai, kai gyvename šiuo daugeliui jautriu metu – savanoriškos veiklos poreikis tampa daug didesnis. Pandemijos metu ženkliai išaugo poreikis stabtelėti ir pasirūpinti kitu, kad šis laikotarpis būtų, kuo lengvesnis kiekvienam.

Žemaitė Jonė Buivydaitė yra viena iš tų, kuri aktyviai įsijungė į įvairius pagalbos žmonėms projektus. Ir nors, mergina gyvena Telšiuose, tačiau jos vykdomi socialiniai projektai aktualus visoje šalyje, o ypatingai regionuose.

Apie tai, koks naujas projektas gali sudominti senjorus iš bet kokio šalies regiono, savanoriškos veiklos poreikį ir sunkumus kalbiname Telšietę Jonę Buivydaitę.

 

Jone, nuo ko prasidėjo jūsų pažintis su savanoriška veikla ar ji jaunimo tarpe vis dar madinga?

Savanoriška veikla labai plati sąvoka manau. Vienam tai gali būti vienkartinis donorystės atvejis, kitam tai daug daug didelių projektų. Jeigu taip rimtai su savanoriška veikla pradėjau draugauti 2018 m., kuomet išėjau iš ligoninės ir tariau: „Išpildyk kažkieno svajonę, kad nekiltų jokių abejonių“ :))) Tad su kolektyvu drauge prisijungėme prie Maltos Ordino pagalbos tarnybos ir nuo tada užsimezgė keli didesni projektai, vienkartiniai nuvažiavimai pas senolius, maisto, rūbų, būtinųjų priemonių nuvežimas.

Po to teko sustabdyti šią veiklą dėl tam tikrų asmeninių priežasčių. Na ir dabar vėl toliau ją tęsiu. Savanorystė man tarsi tam tikra realizacija, naujų pažinčių rato praplėtimas, gyvenimo prasmė ir pilietiškumas, savęs „įgalinimas“. Tiesiog man gera daryti gera. O dėl jaunų žmonių savanorystės – manau vis daugiau ir daugiau žmonių į tai įsitraukia ir galbūt kaip tik tai jaunų žmonių mada, o ne vyresnių, nes dažniausiai vyresni užsikasę kitais darbais ir apie tai net nesusimąsto (aišku nekalbu apie visus).

Daug laiko skiriate Maltos ordinui – kodėl ši organizacija jus taip patraukė?

Gal taip sutapo, kad kai prisijungiau dirbti SSC finansų srityje Kaune, jie ieškojo socialinės organizacijos, kuria galėtų nuolat rūpintis, tiesiai šviesiai – norėjo būti socialiai atsakinga įmone. Ir tai yra labai pagirtina ir sveikintina. Kadangi tai buvo mano 3 mėnesių startas ir jų startas prijungiant Maltos ordiną – interesai ir norai sutapo, todėl aktyviai drauge su įmone inicijuodavau savanorystės projektus. Organizavome ne vieną aukcioną, pyragų dienas, rinkome lėšas, nuo a iki z sutvarkėme vieno senelio butą.

Mano komanda buvo šauni, dėl to labai didžiuojuosi. Nes kaip ir sakau – vienas lauke ne karys. Tu gali prisigalvoti idėjų, tikslų aukščiausių, bet su komanda tu gali tai įgyvendinti. O Maltos ordinas, nes jie apima platų veiklos spektrą – vieniši senjorai, vaikų dienos centrai, neįgalieji ir piligrimystė, vargstančiųjų maitinimas, humanitarinė pagalba, paramedikai.

Artimu metu gims naujas projektas – jame galės dalyvauti visi Lietuvos senjorai. Ar šis projektas skirtas daugiau didesniems  miestas ar jame galės dalyvauti ir regionai pvz Anykščiai?

Taip – projektas „IT su Jaunaisiais maltiečiais“ jau įgavo pagreitį ir neseniai prieš kelias dienas startavo registracija. Tai nemokami nuotoliniai IT kursai senjorams. Ir juose gali dalyvauti visi, nepriklausomai, ar senjoras gyvena didmiestyje, ar regione. „IT su Jaunaisiais maltiečiais“ projekto metu specialistų paruošti savanoriai dalyvius mokys naudotis pagrindinėmis programomis (MS Word, Excel), supažindins su aktualiais interneto puslapiais (SoDra, E-sveikata ir kt.), pasakos apie duomenų apsaugą ir kompiuterinį saugumą. Dalyviai išmoks internetu atlikti maisto produktų bei vaistų užsakymus, patogiai skaičiuoti savo mėnesio biudžetą, susimokėti mokesčius, rašyti elektroninius laiškus ir užsiregistruoti pas gydytoją.

Kodėl svarbu atrasti savanorystę ir kaip ji keitėsi šiuo pandemijos metu?

Kaip ir aukščiau minėjau – man tai  „savęs įgalinimas“. Džiaugiuosi be galo atradusi savanorystę, nes nereikia galvoti, kad tu tik donoruoji. Atvirkščiai, su savanoryste ateina daug gerų dalykų, tu tobulėji pats kaip asmenybė, plečiasi tavo draugų ratas, galų gale tu įgauni daug žinių ir patirties.

Na manau, jeigu nebūtų pandemijos – dabartinis IT projektas ir kursai senjorams vyktu gyvai, kas būtų žymiai paprasčiau ir lengviau, nes visi suprantame, kaip gera, kai tu gali parodyti, paspausti, pabandyti drauge sėdėdamas šalia žmogaus gyvai.

Procesas, pats darbas vyksta greičiau ir, manau, efektyviau, nei per nuotolį. Tačiau mes daug mokėmės ir bandysime prisitaikyti prie pandemijos sąlygų ir mokymus padaryti patrauklius senjorams.

Kokių istorijų teko išgyventi jums asmeniškai veiklos metu?

Daug istorijų, tačiau vienintelė man įstrigusi – mano senelis Juozas. Vadinu mano. Nes tai buvo mano didžiausias asmeninis savanorystės projektas drauge su komanda, į kurį įdėjau daug širdies ir pastangų. Žmogus neturėjo, nei kur valgyti, nei kur miegoti. Tualeto neturėjo 8 metus.

Sutvarkėme nuo grindų iki lubų. O grįžus jam iš ligoninės ir pamačius ašaras jo akyse 0- supratau, kad viskas buvo daroma ne veltui. Didžiuojuosi šiuo projektu. Ir iki dabar esu dėkinga visiems, kurie man padėjo, kurie uoliai kibo kartu ir tvarkė.

Šiuo jautriu metu, kai atskirtis tampa kone kasdienė sakykite, kaip seneliai šiandien išgyveną šį jautrų laiką? Ir kokia jūsų nuomone pagalba reikalinga?

Ko labiausiai jiems trūksta – bendravimo. Kadangi aš buvau jau pristabdžiusi veiklą ir dabar grįžau į pusmetį besitęsiantį projektą – manau pamatysiu aiškesnį vaizdą ir galėsiu plačiau pakomentuoti projekto eigoje ar po jo, bet mano nuomone, ką susidariau iš anksčiau, kad vienišiems seneliams trūksta bendravimo. Maistas yra svarbus, bet lygiagrečiai jie nori šilumos ir dėmesio.

Be Maltos ordino turite savo asmeninį projektą – papasakokite apie jį plačiau?

Taip, turiu savo asmeninį brand’ą ar kaip čia pavadinsi – JAS. Tai yra tinklaraštis psichologijos tema: www.jonejas.com, aš esu išgyvenusi sunkią klinikinę depresiją ir gulėjusi psichiatrijos klinikose. Eidama šį gydymo kelią ir apskritai atsidūrusi netikėtai jame, aš pastebėjau labai didelę stigmą, kas susiję su psichikos sveikatos sutrikimais. Mane tas neramino, todėl išsikapsčiusi kibau į dar vieną asmeninį   „savanorystės projektą“ ir pradėjau rašyti, dalintis šia opia visuomenei tema.

Sulaukusi daug dėmesio ir palaikymo, supratau, kad nenoriu nutraukti šios veiklos. Todėl be vykdant, gimė idėja išleisti rūbų kolekciją, kuri motyvuotų ir palaikytų. Specialiai sukurti dizainai ir užrašai – tai skleidžiama žinutė, kuri naikina stigmas, motyvuoja ir palaiko:

„Nebesislėpdami po lapais, mes visas abejones paversime svajonėmis ir tai darysime mokydamiesi mažų žingsnelių meno“

Kaip šiandienos visuomenei išmokti atrasti laiko kitam, kai visa spauda kalba apie tai, kad neva žmogus žmogui tampa viruso platintoju, o ne bendrakeleiviu.

Visų pirma reikia pradėti nuo savęs, manau. Pirmiausia, mes turime netapti virusais ir kritikais patiems sau. Kai atrasime draugystę su savimi, mylėsime, atleisime ir gerbsime save patį, net nepastebėsime, kaip greitai dalinsime meilę ir kitam bei tapsime kitų žmonių bendrakeleiviu.

Mindaugas Jonušas


Patiko? Pasidalinkite!