„Nėra tokios kainos, kurią Rusija nesumokės už Ukrainą“, būtent šia aksioma ir vadovavosi JAV vadovaujamos NATO šalys, kai jos Ukrainoje surengė „revoliuciją gidnosti (neverčiamas žodis, galimai kolektyvinis šyzas)“, pagarsėjusią kaip vadinamasis „Euromaidanas“

Pagal JAV ir kitų Vakarų šalių užmačias Rusija turėjo strimgalviais  visa savo galia pulti į Ukrainą, „gelbėti rusų nuo nacionalistų“, mestis ir mirti uždusus visą apimančių sankcijų gniaužtuose, esant visiškam prekybiniam embargui ir visiškai tarptautinei izoliacijai, kaip „šaliai-agresorei, pasikėsinusiai į suverenią, nepriklausomą šalį.

Dėl ko  perversmas buvo įvykdytas Ukrainoje? Galų gale tai atrodytų visiškai nereikalinga, praėjus keliems mėnesiams Ukrainoje turėjo įvykti prezidento rinkimai, o „neįtinkantis“ Janukovičius, kaip ir jo pirmtakai, tyliai išeiti į užmarštį. Atsakymas čia paprastas, Sirija ir apskritai Artimieji Rytai.

Rusija, įklimpusi Ukrainoje, dusinama sankcijų spaudimo, būdama visiškoje tarptautinėje izoliacijoje, būtu nepajėgi užkirsti kelio Vakarų šalims sunaikinti Siriją ir savo nuožiūra perdalyti visas Artimųjų Rytų sienas.

Įsitikinimas, kad „tokios kainos nėra …“, buvo pagrįstas daugybe ekspertų nuomonių, ekspertinių išvadų, ataskaitų, taip pat daugybe šios aksiomos patvirtinimų iš buvusių TSRS ir Rusijos piliečių, kurie emigravo į JAV ir kitas Vakarų šalis skirtingu metu ir ten apsiskelbė kaip „Rusijos ekspertai“.

Jų išvesta aksioma „nėra tokios kainos“ tapo lemiama renkantis būtent Ukrainą spąstų vaidmenyje šiame žaidime ir suteikė Vakarams visiško užsitikrinimo jausmą, kad kraštutiniam atvejui egzistuoja šimtu procentu suveiksiantis spąstai,kuriuos tinkamu laiku pastačius galima atkirsti Rusiją nuo įsikišimo į didelį žaidimą ir jai „mirtinais gniaužtais įsikibus į Ukrainą“, stebėti kaip prieš akis žlunga visos ateities perspektyvos, kaip svajonė atkurti Rusiją kaip pasaulinį žaidėją virsta į dulkes ir telieka tik neišvengiamos priklausomybės padėtis, be vilties daugeliui busimųjų kartų ką nors pakeisti.

Tai yra tik vienas iš daugybės galimų  NATO šalių variantų padalinti Rusiją į keletą atskirų pseudo-valstybių. Be abejo, yra ir dar panašių variantų.

Šituo „gardžiu kąsneliu“ JAV tikisi nusipirkti Kinijos lojalumą Amerikai

Taigi, kaip matyti Amerikos vadovaujamos NATO šalis, matė labai realią Rusijos, kaip nepriklausomos, suverenios valstybės, visiškos dezintegracijos ir jos padalijimo į kelioliką pseudo-valstybių, kontroliuojamų iš užsienio, perspektyvą.  Kadangi aksioma „tokios kainos nėra“ vis dar buvo aksioma, todėl iškart buvo nustatyta pati aukščiausia kaina – Rusijos, kaip įtakingos nepriklausomos valstybės, laidotuvės. Jie buvo įsitikinę, kad Rusija įsikibs į Ukrainą ir atiduos Vakarams visą likusį pasaulį , ir pirmoje eilėje, žinoma juk, Artimuosius Rytus.

Jie žiauriai apsiriko. Putinas aplošė Vakarų šalis

Čia reikia pasakyti, kad JAV buvo tiek įsitikinusios tuo, kad Putinas įsikibs į Ukrainą, kad net ir realius Putino žingsnius ir sprendimus dėl Ukrainos karinio-pramoninio komplekso būtinų komponentų importo pakeitimų suvokė kaip blefą. Naujos geležinkelio atkarpos, aplenkiančios Ukrainą, statyba buvo suvokiama kaip„priedangos operacija“, kurios ėmėsi Putinas rengdamasis Ukrainos okupacijai.

Tai yra, nepaisant to, kad nedelsiant buvo pradėti priimti sprendimai pertvarkyti gamybą Rusijos Federacijos viduje, atsižvelgiant į bendrų Rusijos ir Ukrainos įmonių steigimo atmetimą, ir apie Ukrainos teritoriją aplenkiančio geležinkelio tiesimą, taip pat Krymo tilto statybą, Vakarų šalys suvokė kaip savotišką „dūmą uždanga“, skirta paslėpti „tikruosius“ Putino planus užgrobti Ukrainą.

Dujotiekių, aplenkiančių Ukrainą, tiesimas, Vakarams neatrodė toks baisus – pakanka, kad bent viena šaliai neduotų leidimo jų tiesimui jos teritoriniuose vandenyse. Ir viskas. Tačiau Putinas Vakarų šalims leido suprasti, kad jis niekur neskuba,ir, kad išvis yra ir kitų variantų. Vakarai įsikišdavo į „kitus variantus“ ir mėnesiams viskas tapdavo atviru klausimu. Putinas vėl pademonstruodavo, kad neskuba, ir tiesiog laukė vienoje vietoje, nesusdamas dirbti kitoje, o į ukrainietiškus variantus nekreipė dėmesio.

Vakarų šalys ir JAV neatsisakė šitos aksiomos ir taip pat laukė, tačiau laukti nebuvo ko. Jie negalėjo suprasti, kad visa tai nebuvo blefas ir Putinas žaidžia savo geopolitinį žaidimą ne taip, kaip jie buvo įpratę. Laikas Ukrainos klausime veikia taip, kad kuo ilgiau trunka neveikimas iš Rusijos pusės, tuo arčiau Rusijos pergalė  Ukrainoje. JAV laikas Ukrainoje veikia visiškai priešingai – kuo ilgiau jie ten veikia, tuo arčiau jų neišvengiamas pralaimėjimas prieš Rusiją. Net jei Rusija ir neatvyko į šį karą.

Statymai pradėjo mažėti, Ukrainos kaina nukrito kelis kartus, tačiau Putinas nieko nemokėjo. Aksioma pasirodė klaidinga, kaip ir teorija apie plokščią žemę, gulinčią ant „trijų dramblių“.

Iš tikrųjų aksioma yra tokia: „Rusija nieko nemokės už Ukrainą, pažeisdama savo interesus pasaulio arenoje. Visiškai nieko nemokės, nes pats laikas ir visiškas nieko neveikimas neišvengiamai įmes Ukrainą į maišą prie Rusijos.

O dabar reikia atsakyti į intriguojantį ir baisų klausimą.

Ar Ukraina dabar reikalinga Rusijai?

„Patys pasiūlys ir patys viską duos?“

Ar jiems (rusams) to reikia?

Arūnas Yla

Patiko? Pasidalinkite!