Kol Lietuva liepos 6-ąją švenčia Valstybės dieną ir karaliaus Mindaugo karūnavimą, Žemaitija prisimena skaudžią kainą, kuri buvo sumokėta už tą karūną. Siekdamas valdžios ir popiežiaus pripažinimo, Mindaugas sutiko atiduoti Žemaitiją Livonijos ordinui. Kol vieni švenčia karūną, žemaičiai prisimena kraują, sudegintas gyvenvietes ir ilgus kovų metus. Žemaitija nepasidavė – ji pati apgynė savo laisvę ir sustabdė kryžiuočių Ordiną.
Žemaičių istorinėje atmintyje 1253 m. liepos 6-oji yra diena, kai valdovas juos paaukojo vardan asmeninių ambicijų ir geopolitinių tikslų. Šis įvykis iki šiol prisimenamas kaip viena didžiausių išdavysčių krašto istorijoje, atskleidžianti tamsiąją pirmojo Lietuvos karaliaus valdymo pusę – cinišką pragmatizmą, klastą ir negailestingumą net savo paties tautiečiams bei giminaičiams.
Norint suprasti šį gilų istorinį vertinimą, būtina atsigręžti į XIII amžiaus vidurio geopolitinę situaciją. Metraščiai Mindaugą fiksuoja kaip itin griežtą ir savanaudį lyderį, kuris kurdamas vieningą valstybę nesibodėjo naudoti kraštutinio smurto prieš konkurentus.
Ipatijaus metraštyje tiesiogiai nurodoma, kad Mindaugas išžudė daug savo brolių bei brolėnų, o kitus išvijo iš šalies, kad niekas nekeltų grėsmės jo sostui. Siekdamas atsikratyti įtakos sferomis besidalijančių giminaičių, jis išsiuntė savo brolėnus Tautvilą ir Gedivydą bei jų dėdę, Žemaičių kunigaikštį Vykintą, į pragaištingą karo žygį Smolenske, o jiems vos išvykus klastingai užgrobė jų žemes bei turtą.
Šis vidaus teroras privertė artimiausius karaliaus giminaičius bėgti iš šalies ir ieškoti prieglobsčio pas didžiausius Lietuvos priešus. Kai Mindaugas nusprendė krikštytis ir prašyti popiežiaus karūnos, žemaičių akimis tai buvo ne dvasinis nušvitimas, o dar vienas ciniškas politinis apskaičiavimas, kurio kaina tapo jų pačių žemė.
Karūna turėjo konkrečią kainą, kurią padiktavo Livonijos ordinas. Už taiką bei paramą Mindaugas pasirašė oficialius aktus, kuriais vokiečiams dovanojo Žemaitiją. Teisėtu Lietuvos valdovu tapęs Mindaugas liepos 6-ąją užsidėjo karūną, kuri buvo nukalta iš žemaičių laisvės, nes savo parašu valdovas teisiškai perleido Žemaitiją svetimšaliams agresoriams ir pavertė jo gyventojus teisėtu kryžiuočių grobiu.
Mindaugo pasirašyti aktai žemaičiams reiškė tik viena – jie buvo palikti likimo valiai, o kryžiuočiai pradėjo negailestingą krašto kolonizaciją, ugnimi ir kalaviju primesdami savo tvarką. Atsidūrę kritinėje situacijoje, teisiškai izoliuoti ir negalintys tikėtis LDK kariuomenės pagalbos, žemaičiai stojo į kovą dviem frontais – prieš karinę ordino jėgą ir prieš savo pačių buvusio valdovo valią. Nepaisydami šio sprendimo, žemaičiai nepasidavė, patys išsirinko savo vadus, tokius kaip kunigaikštis Alminas, ir suorganizavo visuotinį pasipriešinimą, kuris vėliau pakeitė visos Europos istorijos eigą.
Žemaičių palikimas mirčiai baigėsi ne jų pasidavimu, o viena didingiausių pergalių Baltijos šalių istorijoje, kai 1260 m. liepos 13 d. įvykusiame Durbės mūšyje jie vieni, be Mindaugo paramos, sutriuškino jungtines Vokiečių ir Livonijos ordinų pajėgas. Ši pergalė parodė tokią triuškinančią jėgą, kad Mindaugas suprato padaręs geopolitinę klaidą. 1261 m. žemaičiai iškėlė karaliui ultimatumą – jie pripažins jo valdžią tik tuo atveju, jei jis išsižadės krikščionybės ir pradės bendrą karą su vokiečiais.
Mindaugas lengva ranka dar kartą pakeitė savo kursą, išdavė krikštą, nutraukė taiką su Ordinu ir vėl priėmė Žemaitiją į valstybės sudėtį. Nors karinė sąjunga buvo atkurta, pasitikėjimas valdovu buvo galutinai sugriautas, o jo paties despotiškas būdas tik stiprino bajorų neapykantą. Šį nepasitikėjimą visiškai vainikavo asmeninis Mindaugo smurtas, kai mirus žmonai Mortai jis jėga atėmė ir sau pasiliko jos seserį, Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną. Šis brutalus šeimos išardymas ir savų bajorų teisių pamynimas tapo paskutiniu lašu, paskatinusiu Daumantą bei žemaičių kilmės kunigaikštį Treniotą organizuoti sąmokslą, kurio metu 1263 m. karalius Mindaugas ir du jo sūnūs buvo nužudyti.
Šiuolaikiniame kontekste žemaičių kultūrinis ir istorinis judėjimas liepos 6-ąją mini ne su džiaugsmu, o kaip Žemaičių gedulo dieną. Šis požiūris formuoja unikalią žemaitišką tapatybę, nes tai yra įrodymas, kad Žemaitija išliko ne valdovų dėka, o dėl savo žmonių vienybės ir garsiojo užsispyrimo. Kartu tai išlaiko kritišką žvilgsnį į praeitį, primenantį, kad valstybės kūrimas centralizuotos valdžios akimis dažnai buvo vykdomas per terorą, klastą ir silpnesnių regionų aukojimą. Liepos 6-oji išlieka puikiu pavyzdžiu, kaip istorija gali būti nevienalytė, o ta pati data vienam kraštui gali reikšti valstybingumo gimimą, o kitam – skausmingos išdavystės pradžią.
BV inf.