Pagal viduramžių Europos tradicijas, bet kuri moteris turėjo priklausyti vienam ar kitam socialiniam sluoksniui. Priešingu atveju, jos laukė vienatvė ir visuomenės panieka. Kad ir kaip būtų keista, tais laikais prostitucija nebuvo pati blogiausia išeitis iš tokios padėties.
Pasak viduramžių tyrinėtojos Rosalie Gilbert, viduramžiais moters socialinį statusą lėmė ne amžius, išsilavinimas ar net profesija, o seksualinė padėtis. Atitinkamai, silpnosios lyties atstovės buvo suskirstytos į mergeles, žmonas, našles ir prostitutes. Tos mergelės, kurios prarado nekaltybę ne santuokoje ir norėjo „apeiti sistemą“, kreipdavosi į ginekologes, tokias kaip Trotula de Ruggiero, kurios chirurginiu būdu atkurdavo skaistumą.
Jei viduramžiais žmona apgaudinėdavo savo vyrą, ji buvo griežtai baudžiama. Na, o našlės turėjo dvi galimybes: iš naujo susituokti arba visiškai atsisakyti lytinių santykių. Kadangi viduramžiais visi socialiniai santykiai buvo griežtai reguliuojami, seksualinei laisvei (bent jau moterims) nebuvo vietos. Paleistuviams vyrams buvo viena išeitis – eiti pas prostitutes.
„Moteris, kuri tapo prostitute ir kartais pardavinėjo savo kūną bei nusidėjo keliais moralės principais, pasak visuomenės, nebuvo vertinamas kaip didelis blogis“, – pažymi Rosalie Gilbert.
Tų laikų žinomas dvasininkas Tomas Akvinietis skatino prostituciją ir vadino ją „būtinu blogiu“. Anot jo, paleistuvės išgelbėjo „sąžiningas merginas ir žmonas“ nuo ištvirkimo, o vyrus – nuo homoseksualumo.
Anuomet seansas su prostitute buvo laikomas ne svetimavimu, o banaliu finansiniu sandoriu. Darbu, kuris niekuo nesiskyrė nuo skalbėjos, siuvėjos ar valytojos paslaugų. Viduramžiais Europoje viešnamį buvo galima rasti bet kuriame mieste. Nuo 1273 – Augsburge, nuo 1278 – Vienoje, nuo 1292 – Hamburge, nuo 1293 – Bazelyje, nuo 1300 – Eslingene. 1309 m. Štettine buvo ištisa „Moterų gatvė“, arba „Rožių gatvė“, kuri ribojosi su miesto siena. Kai kurių tyrinėtojų teigimu, žodis „bordelis“ kilęs iš prancūziško žodžio bord („kraštas“). Prostitutės, kaip ir amatininkai, jungėsi į bendruomenes ir džiaugėsi valstybės apsauga. Valdžia griežtai reglamentavo, kuriuose miestuose ir kokias gatves skirti sekso paslaugoms. Pavyzdžiui, Liudvikas IX prostitutėms skyrė devynias gatves Paryžiaus Beaubourg kvartale.
Viduramžių prostitutės turėjo savo aprangos kodą. Jis skyrėsi priklausomai nuo geografijos. Austrijoje, Vienoje tokios merginos ant pečių užsirišdavo geltoną skarelę, Augsburge dėvėjo šydą su žalia juostele, Frankfurte prie Maino – geltoną juostą ant suknelės, Ciuriche ir Berne – raudoną kepuraitę. Šiame kontekste “Raudonkepuraitės” istorija tampa dviprasmiška.
Jaunai prostitutei santuoka buvo vienintelė išeitis. Tačiau norint sutikti tekėti už prostitutės, reikėjo būti išprotėjusiam, nes visuomenė kreivai žiūrėjo į tokius vyrus. Popiežius Inocentas III šiek tiek pakeitė situaciją.
„1198 m. Inocentas III paskelbė, kad ištekėti už kekšės, kad vyras nukreiptų ją teisingu keliu, buvo laikoma gailestingumo ir labdaros aktu“, – pažymi Rosalie Gilbert.
Tiesą sakant, tai reiškė, kad tokį pasirinkimą padaręs vyras perka atlaidus daugeliui metų. Tikslios statistikos apie viduramžių vyrų, vedusių buvusias prostitutes, skaičių, nėra.
Pasak istorikų, viduramžių meilės žyniai rado kitą panaudojimą. Kai kurie pasiturintys ponai į karą pasiėmė ištisus vagonus prostitučių, kad jos praskaidrintų kareivių ir karininkų laisvalaikį. Frederikas Barbarossa uždraudė savo riteriams būstuose laikyti prostitutes, o sugautoms merginoms liepė nupjauti nosį. Išradingesnis pasirodė Karolis Drąsusis, kuris merginas siuntė statyti įtvirtinimų.
Jei moteris vis dėlto planavo nutraukti „blogąją praeitį“, ji galėjo prašyti bažnyčios pagalbos. Prancūzijos pietuose Monpeljė mieste buvo šventosios Kotrynos atgailaujančių seserų ordinas. Bet, kaip taisyklė, ten eidavo puolusios moterys, kurios „ilgą laiką buvo atidirbusios ir netekusios išvaizdos“.
XII amžiaus pradžioje pamokslininkas Robertas von Arbriseelis Puatjė įkūrė ordiną prostitučių pavertimui vienuolėmis. Kiek vėliau atsirado Šv. Magdalenos namai, o iki XIII amžiaus vidurio jie sparčiai augo Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse. Ten merginos, pradėjusios šį kelią, dirbo, pasninkavo, meldėsi, mokėsi skaityti ir giedoti, skaitė Evangeliją. Tačiau jos negalėjo grįžti į normalų gyvenimą.
Taigi, šį kartą tiek apie ištvirkusią Europą.
LJ inf.
Ačiū visiems už paramą mūsų veiklai!
Paramos būdai:
Patreon: https://www.patreon.com/bukimevieningi
Paypal: https://www.paypal.me/bukimevieningi
Banko sąskaita: Vaidas Lekstutis: BE84 9740 0652 3059 (mokėjimo paskirtyje įrašykite PARAMA)
Vaidas Žemaitis Lekstutis: GB23 BIYS 0099 5673 7017 13 SWIFT kodas: BIYSGB2A (mokėjimo paskirtyje įrašykite PARAMA)
Taip pat galite paremti ir kriptovaliutomis:
Bitcoincash: qrukl72dhavlk9rl4exkcjptjphjytdhxu0vvq7nt4
Bitcoin: 3D1HbuxTmd6HqWozFhi1ztpvapiv7oUTdf
Ethereum: 0x0FB719Fe85cC2f9E569982BB30206DBd5399a3Ba
Susisiekite el.paštu: bukimevieningi.eu@gmail.com