Patiko? Pasidalinkite!

Mūsų švietimas dabar tapo Lietuvos politikų Sizifo akmeniu ir kalnu. Derina derina, bet iš to neišeina nieko gero. Prirašė projektų… (Per šitiek metų juos jau žiurkės ir kandys baigia suėsti.) Deja, ne tik Lietuvos bet ir daugelio šalių švietimas yra visiškas absurdas.

Štai – pabaigiau mokyklą. Vieni balai aukšti, kiti – žemesni. Ir vis tik trūksta iki tos nuostabiosios vietos, vadinamos universitetu. Kad patektum ten, tau reikia būti visų mokslo sričių specialistu. Staiga universitetas pradeda reklamuoti įvairias programas, o asortimento dydis – tarsi keli šviesmečiai…

Visuomenė labai vertina ne konkrečios srities gabumais išsiskiriančią jaunąją kartą, o visur persiplėšti mėginantį moksliuką. Nueina jis į kelias sritis… Keičia vis… Juk jį viskas domina. Be proto laksto po tą asortimentą. Ir taip visą gyvenimą praleidžia mokslui, o konkrečios srities specialistu bus tik tada, kai pagaliau atras ją, tą vienintelę. Ir tada visuomenei prireikia šimtaprocentinio produkto, o ne 5 produktų su 50 % kokybe. Tokie yra tinkami tik vartotojiškumui, kuris naikina mūsų planetą be jokios sąžinės. Žmonės piktinasi, kad daiktai lūžta vos pasibaigus garantijai, o turtingiausieji trina rankomis.

Yra dar viena mokinių grupė, kuriai užtenka pabaigti mokyklą minimaliai ir tiksliai taip, kaip reikalauja sistema. Jie tampa už mokytojus geriau gyvenančiais santechnikais, elektrikais, atjungiančiais elektrą moksliukams bedarbiams, kurie skęsta skolose arba gyvena iš tėvų, nes supranta tik filosofiją o ne žmogaus proto ir gebėjimų progresą. Arba jaunuoliai prasuka gerą biznį, „užprakaituotą“ užsienyje, tampa viršininkais įmonėse, atkakliai siekiančiais vieno, bet ryžtingo ir užtikrinto žingsnio.

Vidutiniai moksleiviai – dauguma. Jie įsikanda keletą sričių ir jas išnarsto iki pat galo, analizuoja, tobulėja, kuria geriausius mokslo vaisius. Kalbu apie produktą – ilgaamžišką ir patogų kasdieniam naudojimui.

Tačiau 5 % pasaulio parazitų, mintančių likusios žmonijos kančiomis, sako, kad vidutinę klasę reikia naikinti. Jiems ji pavojinga. Nes vidutiniai ir išskirtinių gabumų žmonės, kurie negali prilipti prie absoliučios sisteminės įtakos, maištaus ir bus tikras trukdis totalinei kontrolei. Mokyklos nemoko žmonių mąstyti savarankiškai. Štai kur yra problema. Jos nemoko realaus gyvenimo. Gyvenimas mokykloje – tik iliuzija, kuri klaidina visuomenę ir išmoko kuo tikėti ir kuo ne. Jis moko tik to, kaip prisitaikyti, kaip įstatyt save į rėmus. Jeigu norime kažko geresnio, turime išmokti mąstyti be jokių rėmų. Pamenu, kai lietuvių kalbos mokytoja mums uždavė parašyti samprotavimo rašinį. Iki to laiko rašydavau tik literatūrinius. Maniau, kad samprotavimas – tai savo paties kūrybiškas mąstymas. Parašiau nesiremdama kitais autoriais. Mokytoja sako: – Parašei be klaidų ir mintis sudėliojai neblogai. Bet privalai remtis autoriais. – Kodėl? – nustebau aš. – Nes to reikalauja struktūra (sistema).


Patiko? Pasidalinkite!