Jūs nepatikėsite, bet tai bene vienintelė išlikusi sovietinio tipo įstaiga. Tuo aš pats
įsitikinau ne kartą ir ne du. Kad ir kaip norima pasigirti naujovėmis, tačiau jos tikrai mažai ko vertos.
Paimkime ką tik „suformuotus“ mobiliuosius paštininkus. Juos aprūpino portatyvine čekių spausdinimo aparatūra dviračiais, tačiau užmiršo pakeisti svarbiausią – požiūrį į savo darbą. Savo pašto dėžutėje periodiškai randu visai kitiems asmenims skirtus laiškus – gerai, jei jie skirti kaimynams, tada juos nepatingiu nunešti.
Nes jei įteiksiu paštininkui, jis be jokių skrupulų išsiųs juos atgal. Ta proga
pasakysiu: mano nemylimoje Amerikoje iš kailio išsiners, bet adresatą iš po žemių iškas,
net jei ant voko tebus nurodyta tik pavardė, vardas ir miestas.
Ir tik po didelių nesėkmingų paieškų laišką sugrąžins adresantui. O pas mus – kad tik nuo savęs atsikratyti! Net į kaimyninį namą nenuneš, jei jau paštą laiškininkei paduosi.
Mano seseriai atsitiko taip: duktė iš Amerikos pasiuntė du siuntinius. Tuo pačiu laiku, taigi, ir atkeliauti Lietuvon jie turėjo kartu. Užrašant adresą ant vieno iš siuntinių, dukterėčia apsiriko, vietoje 170 parašiusi 176. Tas namas stovi už 50 m, tačiau paštininkei pasižiūrėti buvo nė motais!
Neabejoju, jog adresatus bent jau iš Amerikos galima būtų įsiminti, ypač savo rankose
laikant bent du vienodus siuntinius. Taigi, siuntinį išgrūdo atgal plaukti per Atlantą, iš kur antrąkart gimęs „ekskursantas“ sugrįžo tik po dviejų mėnesių.
O štai ir paskutinis „perliukas“. Savo pašto dėžutėje radau va tokį kvitą:
Nors buvo dar tik 16.зo, Šiaulių centrinio pašto viršininkės pėdos jau buvo gerokai
ataušusios. Taip mane informavo viena iš dviejų prie langelių dirbusių darbuotojų. Kai
paklausiau, kodėl kvite nenurodytas nei adresatas, nei adresantas, man buvo paaiškinta,
jog tai yra konfidenciali informacija, ir ji neatskleidžiama! Šit kaip?! Tai gal išvis nebegalima ir ant voko adreso nurodyti?!
Kam tada mėtyti į pašto dėžutes beverčius popiergalius, čekiais vadinamus?
O juk padaryti reikėjo visai ne taip. Pirmiausia reikėjo įsitikinti, gal kas nors iš šiuo adresu gyvenančių žino ponios, kuriai nesugebėta įteikti pašto siuntos, tikrąjį adresą, po to reikėjo pasirausti ir patiems paieškoti tikrosios adresato buvimo vietos. Dabar gi man atkeliavus į paštą, sovietiniu stiliumi ir tiesiog stačiokiška forma buvo išaiškintos „komunistinės tiesos“.
Kai paklausiau, ar nesibijoma, jog galiu kreiptis aukščiau dėl aprašyto aplaidumo, man
buvo atšauta: „Kreipkitės, kur tik norite“. O visa povyza sakyte sakė: „Mums dzin“.
Va čia tai bendravimo stilius. Nedirba savo darbo ir dar nori pasiųsti velniop…
Voldemaras Zacharka
O dar ir kainos neadekvacios, lyginant su paslaugos kokybe. I uzsieni siusti is viso neisivaizduoju ar dar kas susigundo. Man kai prireike, tai supratau, jog siuntos i norvegija kaina siunciant kurjeriu yra nepalyginamai mazesne, o ir pristatymo terminas kelis kartus trumpesnis. Tad pritariu straipsnio autoriui, fiziniams asmenims nei pasto aptarnavimo kultura, nei paslaugu kaina, nei kokybe nera priimtina
Dar neparašiau, jog “Lietuvos paštas” vienąkart nesugebėjo man įteikti šaukimo į teismą, o kitą kartą paštininkė mane surado, nors teismo kanceliarija Vietoj Vytauto g. užrašė Vilniaus. Kažin, ar būtų ieškojusi, jei nežinotų, kad esu “šumnas” ir man pastoviai nebūtų nešiojusi registruotus laiškus iš aukščiausių valstybinių įstaigų.
Šūdas, tik kitoj rankoj. Įdimūs faktai su registruotais laiškais iš VMI arbs savivaldybės. Va čia tai apsimoka išnešioti ir paimti paraša. O taip ir lobstama.
Viena ir paskutini karta gyvenime į centrini pašta nešiau siuntinius išsiūst, nenorėjo siūst siuntinio vieno, nes ale tabaluojas vaistažolės dėžutei
ir pagal kažkokias ten ju taisykles iš principo nenorėjo siūst, tai teka aprėkt pačiam ta moteriške kad siūstu siuntini, dar atsidarė, pamatė kad vaistažolės ir nieko dužtančio nėra, tai dar vistiek bandė atsikalbynėt kol galiausiai perlaužiau aš ja ir priėme siuntini.. durniu laivas
Jei vadovybei nusispjaut, tai ir darbuotojams, tuo labiau, kad motyvacija dirbti dirbant 0,25 etato už 200 eurų nėra jokios. Riebiausias kąsnis yra iš verslo klientų ir siuntų (verslo, o ne asmeninių) pristatymo. Todėl tam skiriamas didžiausias dėmesys, o į visą kitą spjaunama. Na, yra tokia pareiga užkrauta iš valstybės, kažkaip ją vykdo ir tiek. Dar blogiau, kad ant pašto kūno punta švogerių ir “savų” versliukai.