Istorija rašoma mūsų akyse. Tai, kas dar prieš dešimtmetį atrodė kaip radikalių nacionalistų fantazija, šiandien tampa realiu politiniu scenarijumi. Jungtinė Karalystė – keturių tautų sąjunga, šimtmečius formavusi pasaulio geopolitiką – išgyvena giliausią egzistencinę krizę savo istorijoje. Šūkiai „London, goodbye“ vis garsiau skamba Edinburge, Belfaste ir Kardife, o Londono politinis elitas su nerimu stebi, kaip iš rankų slysta valstybės kontrolė.
Politinė įtampa pasiekė viršūnę, kai trijų JK sudėtinių dalių – Škotijos, Velso ir Šiaurės Airijos – lyderiai pasirašė bendrą memorandumą. Jų žinia Vestminsteriui buvo trumpa ir aiški: Londono centralizuoto valdymo laikas baigėsi. Pirmą kartą istorijoje visų trijų regionų vyriausybėms vadovauja politinės jėgos, kurių galutinis tikslas yra suverenitetas arba atsiskyrimas nuo Londono.
Kas privedė prie šios situacijos? Atsakymas trumpas – Brexit. Kai 2016 metais Anglija nubalsavo trauktis iš Europos Sąjungos, ji kartu išsitempė ir Škotiją bei Šiaurės Airiją, kurios tam griežtai priešinosi. Tai suardė trapų geopolitinį balansą, o Londonas tapo simboliu valdžios, kuri primeta savo valią likusioms regioninėms tautoms.
Garsiausiai atsisveikinimas su Londonu šiandien skamba Šiaurės Airijoje. Čia judėjimas už „Vieningą Airiją“ nebėra tik istorinių traumų aidai – tai pragmatiškas noras grįžti į Europos Sąjungą. Kadangi kaimyninė Airijos Respublika yra ES narė, Šiaurės Airijos susijungimas su ja reikštų automatinį grįžimą į bendrąją Europos rinką.
Demografiniai ir politiniai poslinkiai Belfaste rodo, kad pro-airiškos jėgos stiprėja, o net tarptautinė bendruomenė, įskaitant aukščiausius JAV politikus, vis garsiau kalba apie tai, kad vientisa Airijos sala būtų logiška ateitis. Londonui tai reikštų pirmosios teritorijos praradimą.
Škotija jau dešimtmetį mindžikuoja prie išėjimo durų. Nors 2014 m. referendume škotai minimalia persvara pasirinko likti JK, šiandien situacija kita. Škotijos vyriausybė atvirai deklaruoja tikslą pasiekti visišką nepriklausomybę iki 2031 m.
Škotijos atsiskyrimas Londonui būtų ne tik ekonominis, bet ir strateginis smūgis. Didžiausias Vestminsterio košmaras – karinė bazė Faslane. Būtent Škotijoje yra dislokuotos visos JK branduolinės povandeniniai laivai „Trident“. Nepriklausoma Škotija reikalauja šiuos ginklus pašalinti, o tai reikštų, kad Anglijai tektų išleisti milijardus svarų naujos branduolinės bazės statyboms savo pakrantėje, tuo pačiu prarandant dalį savo, kaip pasaulinės karinės galybės, statuso.
Velsas ilgą laiką buvo laikomas lojaliausia Londono partnere. Tačiau pastarųjų metų ekonominiai sunkumai ir didėjanti takoskyra tarp Londono finansinio centro ir Velso regionų paskatino vietinio nacionalizmo augimą. Velso politikai vis garsiau reikalauja jei ne visiškos nepriklausomybės, tai bent maksimalios fiskalinės autonomijos. Kai Velsas pradeda kalbėti apie suverenitetą kartu su Škotija, Londonas nebegali to ignoruoti ir vadinti tiesiog „laikinais neramumais“.
Kas liks iš Didžiosios Britanijos?
Jei scenarijus „London, goodbye“ išsipildys iki galo, Jungtinė Karalystė oficialiai nustotų egzistuoti. Žemėlapyje liktų tik Anglija. Nors Londonas išliktų milžinišku pasauliniu finansų centru, o Anglija – stipria ekonomika, psichologinis ir geopolitinis smūgis būtų milžiniškas. Valstybė prarastų apie trečdalį savo teritorijos, savo branduolinių ginklų namus ir tarptautinį svorį organizacijose kaip JT ar G7.
Dabartinis JK ministras pirmininkas bando raminti situaciją, teigdamas, kad nauji referendumai yra negalimi, o šalis turi vienytis kovai su ekonominiais iššūkiais. Tačiau istorija rodo, kad kai tautų apsisprendimo judėjimas įgauna tokį pagreitį, vien teisinių draudimų iš Londono nebepakanka.
„London, goodbye“ nebėra tik daina ar skambi frazė antraštėse. Tai reali naujos Europos geopolitinės architektūros pradžia.
Vaidas Žemaitis Lekstutis
Labai gerai. Taip Britaškei ir reikia.