Lietuvos politikoje kartais nutinka paradoksai. Vienas ryškiausių – Gabrielius Landsbergis. Politikas, kuris nesugebėjo atvesti savo partijos į pergalę, pasitraukė iš vadovų gretų ir faktiškai tapo „buvusiuoju“, vis dar pristatomas taip, lyg būtų viena svarbiausių Lietuvos figūrų. Kodėl?
Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai, vadovaujami Landsbergio, 2024 m. rinkimuose patyrė fiasko. Partija ne tik nesugebėjo užsitikrinti daugumos, bet ir prarado didelę dalį rinkėjų pasitikėjimo. Pats partijos pirmininkas, prisiimdamas atsakomybę, atsistatydino. Atrodytų, kad šioje vietoje istorija turėjo pasibaigti – politinis „lūzeris“ pasitraukė, durys užsidarė.
Tačiau Lietuvos žiniasklaida šį pasakojimą sugeba paversti priešingu. Antraštėse Landsbergis dažnai vaizduojamas kaip „ryškus lyderis“, „principingas politikas“, net „tarptautinis autoritetas“. Kiekvienas jo komentaras – nuo kritikos Briuseliui iki vizito užsienio universitete – išpučiamas iki pirmo puslapio naujienos. Kodėl? Nes jo pavardė garantuoja paspaudimus (klikus), diskusijas ir emocijas. Žiniasklaidos požiūriu, Landsbergis nėra politinis lūzeris – jis yra auditorijos dėmesio magnetas.
Reikia pripažinti – pavardė „Landsbergis“ Lietuvos politikoje turi simbolinę reikšmę. Ji kelia tiek palaikymą, tiek neapykantą. Todėl net ir pralaimėjęs, jo vardas visada puoš straipsnių antraštes.
Paradoksas yra tas, kad realioje politikoje Gabrielius Landsbergis šiandien neturi jokio svertų – jis nebe ministras, nebe partijos vadovas, net ne Seimo narys. Tačiau žiniasklaidos pasaulyje jis vis dar figūruoja lyg aktyviausias veikėjas. Tai rodo, kad Lietuvoje ne visada svarbu, kas valdo, – kartais užtenka pavardės, kuri kuria istorijas ir generuoja emocijas.
Galima sakyti, kad Gabrielius Landsbergis tapo savotišku „lūzerio fenomenu“: politikoje pralaimėjęs, bet viešajame diskurse vis dar pateikiamas kaip „laimėtojas“. Ar tai sąžininga rinkėjų atžvilgiu? Greičiau – ne. Bet žiniasklaidos taisyklės paprastos: svarbiausia ne rezultatai, o tai, kas sukelia emocijas.
Dar labiau paradoksalus įspūdis susidaro, kai prisimename jo dabartinę padėtį: Landsbergis sėdi prabangioje Graikijos viloje, o dalis visuomenės spėlioja apie milijonus, kuriuos jis „uždirbo“ būdamas politikoje. Politikoje jis nebeturi jokių svertų, tačiau viešajame diskurse jis vis dar „valdovas“ – lyg pilkasis kardinolas: iš šešėlio daro įtaką, dalijasi nuomonėmis, gauna apdovanojimus ir formuoja tarptautinį įvaizdį.
SN inf.
Anūkas grįžti tikrai norėtų….Kaip bus su skolomis Baltarusijai už sutarčių nutraukimą, kas mokęs milijardus, kai juos priteis Tarptautinis teismas?
JAV nuėmė sankcijas nuo Belavia, bet ES nenuėmė, ir kur Belavia ir toliau skraidys? Taip ir su teismu…
Per Rusiją į JAV 😀
Neskraidys. Nebent iš Maskvos į JAV per Šiaurės ašigalį. Dabar taip arabai ir indai į JAV taip skraido. Dar berods ir KLM. Nors arabams ir indams nėra jokių sankcijų, be to per ašigalį vis tiek tenka skristi per Rusiją, kaip tik sulig karu Ukrainoje buvo komerciškai įsisavinti poliariniai skrydžiai. Anksčiau buvo tik pavieniai bandymai su keleiviais, bet ne reguliarūs skrydžiai.
Ir kas čia nesuprantama ? Ir arkliui aišku, kad anūkėlis ruošiamas jau dabar būsimiems prezidento rinkimams. 🙂
Jūs tiek melejonų turite, kad kitus lūzeriais vadinate? Jis laiku nušoko, o dabar, atrodo, kad ne konservams (kurios garbės pirmininkas 35 metus kauksi apie puolančia Rusiją) ir liberastams teks rautis prieš Rusiją ir galbūt netgi įsivelti į karą, o tipo komi… socdemams, demokratams ir valstiečiams…
Landsbergis nėra „buvusysis”. Jo pasitraukimas iš konservatorių vadų – manau gudrus ir apgalvotas žingsnis. Čia panašiai kaip Zelenskis seriale prezidentą vaidino, prieš balotiruodamasis prezidento rinkimuose. Dabar Landsbergiui atšalimo periodas, jis nedalyvauja aktyvioje politikoje, todėl nepriima sprendimų, kurie galėtų įtakoti Lietuvos žmonių gyvenimą ir kelti jų pyktį. Tikimasi, kad neerzinant žmonių bei bėgant laikui visuomenės priešiškumas Landsbergiui mažės ir po kurio laiko jis galės grįžti į konservatorių vadus kaip švarus ir pūkuotas savarankiškas politikas, o ne senelio prastumtas anūkas.