Norvegiškas „rojus” nuo kurio ten dirbantiems lietuviams „stogas” važiuoja

Patapus laisvais lietuviais, atsirado galimybė laisvai pasirinkti ir įvykti į kitą šalį užsidirbti daugiau pinigų. Didelė dalis lietuvių patraukė į Angliją, Ispaniją, Švediją ir į Norvegiją. Pasakojimas bus apie šiaurės Norvegiją ir ten gyvenančius lietuvius.

Pačioje šiaurėje yra miestelis Berlevåg – Berlevagas. Jame yra du žuvies apdorojimo gamyklos-cechai, juose ir pluša lietuvaičiai nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, o kiti kurie nori daugiausia uždirbti, pluša ir savaitgaliais, nes savaitgaliais moka 40-100 procentų daugiau. Uždarbis svyruoja apie 20 eurų į valandą.

Atrodo viskas gerai, uždarbis geras, dirbk ir džiaukis, bet yra kai kas, ko niekas nepasakoja

Žiemos temperatūra retai nukrenta žemiau -15 °C, o maksimali temperatūra vasarą paprastai yra apie 13 °C įsikūrusi Varangės pusiasalio šiaurės vakarinėje dalyje. Tai izoliuotas regionas, daugiausia uolų ir tundra.

Berlevage dėl šaltų ir vėjuotų vasarų nėra medžių. Jeigu trumpai kalbant saulėtų dienų per metus galima suskaičiuoti ant rankų labai skurdus uolėtas vaizdas be medžių. Lietuviui atvykus iš Lietuvos toks vaizdas atrodo labai niūrus.

Žiemą miestelis dažnai būna užpustomas ir iš jo išvažiavimas yra visiškai uždarytas. Kelio užtvarus uždaro iki tol, kol pakol pagerės oro sąlygos ir bus nuvalyti keliai. Pasitaiko, kad iš miestelio išvažiavimas būna uždarytas iki savaitės laiko.

Darbo sąlygos sunkios, klimatas svetimas, vėjuotas, be saulės ir žinoma artimų žmonių. Šios pagrindinės priežastys, dėl kurių dauguma suserga depresija, puola į neviltį ir pasineria į alkoholizmo liūną, nes jie mano, kad alkoholio pagalba visą šitą galima nuplauti, arba pasinėrus į apsvaigimo būseną pamiršti.

Šią istoriją pasakojo vienas žemaitis, kuris nenorėjo, kad jo vardas būtų skelbiamas ir leido, tik parašyti, kad jis yra Mažeikių rajono Sedos miestelio. Pasak jo, Berlevage „dirba puse Sedos”.

Jis pasakojo, kad „skysti neatlaiko, stogai nuvažiuoja”(silpni neatlaiko ir jiems nuvažiuoja stogai). Pašnekovas pasakojo, kaip lietuvaičiai bando tai nuslėpti tai maskuodami brangiais pirkiniais.

Vieni mašinas naujas perka, kiti namus, nes šiame Dievo užmirštame kampe namai yra per pus pigesni nei Lietuvoje. Dažnas apsikarklioja auksinėmis grandinėmis, prisidaro tatuiruočių, kad sudarytų pasiturinčio, madingo ir laimingo žmogaus įvaizdį.

Tokiu įvaizdžiu galima apgauti lietuvius kurie gyvena Lietuvoje ir tik tuomet kai pas juos sugrįžti trumpam per šventes, įkvėpti tėviškės oro ir pamatyti artimuosius.

Grįžus atgal į Norvegiją viskas stoja į savo vietas. Darbas, vakarais alkoholis, televizorius, miegas, rytas, darbas… Ir taip tempiamos beprasmės dienos.

Tie kurie yra su šeimomis, vaikais, geria mažiau, o tie kurie vieni, be šeimų „pila juodai”. Alkoholis čia labai brangus, todėl didelę dalį atlyginimo tiesiog yra prageriama, o tie kas rūko, dar ir surūko nemažai savo sunkiai uždirbtų pinigų. Taip pat nemenka suma išleidžiama būsto nuomai, jeigu fabrikas kuriame neaprūpina gyvenamu būstu.

Vienos firmos cigaretės parduotuvėje kainuoja 12-16€, o juodojoje rinkoje jos dvigubai pigesnės. Su gėrimais situacija kitokia, įprastose parduotuvėse nebūna stipresnio nei 4,7 laipsnio alkoholio. Stipraus alkoholio galima įsigyti, tik specializuotose parduotuvėse, kurių nėra daug. Tai valstybinės įstaigos, darbo dienomis dirbančios iki 17.30-18 val. Degtinės butelis tokioje parduotuvėje kainuoja nuo 35€.

Lietuviai geresnę kontrabandinę degtinę parduoda maždaug už 60€, o naktį, kai labai reikia, už ją paklojama ir keli šimtai. Dėl kainų aš galiu ir klysti, jos keičiasi, be to, aš nevartoju alkoholio ir nerūkau, -pasakojo pašnekovas.

Tie kurie grįžta į Lietuvą, joje ilgai neužsibūna, nes Norvegiškas gyvenimo būdas juos sugadinęs, jie tiesiog nebemoka taupiai ir kukliai gyventi, todėl po kelių mėnesių atgavę jėgas jie išvyksta atgal į Norvegiją.

Norvegijoje gyventi yra brangu, o ir maisto realiai ten nėra, tai ką jie vadina maistu yra dažniausiai pusfabrikačiai, lietuvių vadinamas „šlamštmaistis”. Sergamumas ten taip pat labai didelis, nes Norvegai labai daug rūko, geria ir nesveikai maitinasi, ko pasekoje jie serga. Medicinos aptarnavimas nežmoniškai brangus, todėl kai kurie lietuvaičiai gydytis rimtesnių ligų grįžta į Lietuvą.

Šiuose kraštuose gelbsti vienintelis dalykas, tai sveika ir švieži žuvis, čia žinoma tiems kurie ją mėgsta ir valgo, nes šiuose kraštuose jos tikrai yra visokios, šviežios ir sąlyginai nebrangios. Tie kurie dirba žuvies cechuose „susivairuoja” jos nemokamai.

Taip, kad „pyragų”, ten nėra, o tokiuose kraštuose išgyventi, nenusigerti ir išlikti žmogumi gali, tik psichologiškai stiprūs žmonės.

Norvegijoje, žmogaus vertybių skalė labai žema, jie labiau biorobotai kurie aklai laikosi įstatymų, o žmogiškumo pas juos realiai jau nebėra, jie kapitalistinės sistemos pagaminti visiški vartotojai. Jie perka naujus televizorius, mašinas, sniego motociklus, o veikiančius tiesiog išmeta lauk, arba pusvelčiui parduoda. Savaitgaliais visi traukia į vietos alubarius kuriuose pasitinka rytą, o sekančią dieną miega. Toks yra vietinių norvegų gyvenimo būdas.

Norvegai į lietuvius žiūri kaip į pigią darbo jėgą ir ne daugiau, nes jie save laiko aukštesne kasta, rase ar aplamai aukštesnės kultūros atstovais, nors realiai jie yra „kritusi tauta”, kuriai pakilti šansų yra labai labai mažai.

Parengė bukimevieningi.lt