Patiko? Pasidalinkite!

Pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose pasirodę komentarai apie paminklus krepšininkams, net „iš ąžuolo“, sulaukė nemažai dėmesio. Tai išprovokavo diskusiją – ar tikrai Lietuva, šalis, kurioje krepšinis laikomas antrąja religija, turėtų pradėti masiškai statyti monumentus už kiekvieną pergalingą metimą ar sėkmingą čempionatą?

Lietuvos socialinius tinklus sudrebino ne bet kieno, o buvusio komunisto, dabar prezidento pareigas einančio Gitano Nausėdos žinutė: „Arnui Veličkai ir Lietuvai – paminklą! Iš ąžuolo.“ Skamba patriotiškai? Galbūt. Bet iš tiesų tokia retorika labiau primena emocinį protrūkį po pergalės nei rimtą valstybės vadovo viziją.

Nausėda, dar 1988 metais įstojęs į komunistų partiją, šiandien ragina statyti paminklus krepšininkams. Kontrastas stulbinantis – žmogus, išaugęs sistemoje, kurioje monumentai statyti Leninui ir partijos veikėjams, dabar siūlo naują „didvyrių“ kategoriją – sportininkus. Tik šį kartą vietoje granito siūlomas lietuviškas ąžuolas.

Krepšinis – svarbu, bet ar tikrai tiek svarbu?

Niekas neabejoja, kad krepšinis Lietuvoje užima ypatingą vietą. Tai sportas, suvienijantis tautą, keliantis emocijas ir leidžiantis patikėti savimi net sunkiausiais laikais. Tačiau problema atsiranda tada, kai sveiko palaikymo ribas peržengia hiperbolizuotas garbinimas.

Ar už kiekvieną pataikytą tritaškį ar įspūdingą pasirodymą čempionate reikia amžiams įamžinti žmogų granitu ar ąžuolu? Paminklų statymas už trumpalaikes sportines pergales kelia klausimą – ar mes vis dar gebame atskirti tikrąją istorinę reikšmę nuo emocinio pakilimo?

Paminklai tradiciškai statomi tiems, kurie paliko gilų pėdsaką istorijoje, kultūroje ar moksle. Jei pradėtume tokiu pačiu principu „apdovanoti“ sportininkus, krepšininkai greitai nustelbtų poetus, mokslininkus ar visuomenės veikėjus. Kiekviename miesto parke stovėtų po paminklą „už pergalę prieš latvius“, „už išplėštą pratęsimą prieš graikus“ ar „už auksinį metimą prieš serbus“.

Paminklai paprastai statomi po to, kai žmogus ar įvykis įgauna istorinę perspektyvą. Skubėti juos „kalti į akmenį“ vos po rungtynių – rizikinga. Komercinis sportas nepastovus: šiandieninis herojus rytoj gali būti pamirštas, pakeistas kitu. Tokiu atveju paminklas tampa ne pagarba, o keistoku reliktu, menančiu trumpalaikę euforiją.

Vietoje paminklų statymo už kamuolio mėtymą į krepšį, daug prasmingiau būtų investuoti į krepšinio infrastruktūrą, jaunimo ugdymą ar sveikatingumo programas. Taip pergales ne tik prisimintume, bet ir daugintume. Krepšininkui skirta aikštelė ar stipendija turėtų kur kas didesnę vertę nei ąžuolo skulptūra miesto centre.

SN inf.


Patiko? Pasidalinkite!