Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė Loreta Masiulionytė paprašė man 2,4 metų realios įkalinimo bausmės už tai, kad aš “negerbiu teismo”.
Kaip ta “nepagarba pasireiškia” – parašiau skundą Vilniaus apygardos teismui, kad mano skundų nenagrinėtų nuolat dokumentus klastojanti ir nusikaltėlius dengianti šio teismo teisėja Aiva Survilienė.
Teisėja A.Survilienė šiandien teisme prisipažino, kad siunčia į kalėjimą daug nekaltų žmonių (jos parodymai bus netrukus paviešinti).
Nors savo skunde minėtam Vilniaus apygardos teismui nurodžiau, kad teisėja Aiva Survilienė (nuotr.) tris kartus suklastojo savo nutartis, pridengdama buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko galimai nusikalstamą veiklą. Tai yra nors tai pačiai A.Survilienei buvo pateikti įrodymai, kad A.Sadeckas vadovavo “Mažeikių naftos” privatizavimui ir vienasmeniškai keitė šios įmonės privatizavimo įstatymus, taip pat priėmė kitus esminius “Mažeikių naftos” privatizavimo veiksmus, o vėliau teismui pateikė ieškinį, reikalaudamas udrausti man rašyti straipsnius apie jo įtaką šios įmonės privatizavime ir neigė bet kokias sąsajas su minėtu privatizavimu, A.Survilienė nusprendė, kad visi mano pateikti įrodymai yra mano fantazija, “niekuo nepagrįsti subjektyvūs duomenys”.
Kitaip sakant, A.Suvilienė nusprendė, kad mano išvardintų faktų tiesiog nebuvo, aš juos išgalvojau, ir todėl mane nuteisė pusantrų metų kalėjimo lygtinai už tariamą A.Sadecko šmeižtą.
Tada ėmėsi nagrinėti mano skundus dėl melagingų Sadecko parodymų, ir nors aš Vilniaus apygardos teismui ne kartą reiškiau nušalinimus, nes ji nuolat klastoja savo nutartis, Survilienė nenusišalino ir žinoma, atmetė mano skundus kaip nepagrįstus.
Atrodo, kad karjerą teisme gali daryti tik tie žmonės, kurie sutiks vykdyti nusikalstamus Grybauskaitės nurodymus – su nuolat dokumentus klastojančia teisėja Aiva Surviliene
O dabar esu teisiamas už “nepagarbą teismui”, nes savo skunde parašiau, kad “A.Survilienė nuolat dengia nusikaltėlius ir pati yra nusikaltėlė”.
Teismą aš gerbiu, tačiau ne tą, kuris nuolat sąmoningai klastoja savo nutartis. Nurodžiau, kad tas pats BK straipsnis “nepagarba teismui”, kaip bet kokia teismo kritika yra priimama kaip nusikaltimas, yra pasęnusi ir prieštarauja Konstutucijai, kuri teigia, kad “galima laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus”.
Tačiau “nepagarbos” Survilienei bylą nagrinėjantis jos kolega Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas D.Grizickas, pats prisipažinęs, kad “neblogai pažįstu nukentėjusiąją”, žinoma, atsisakė kreiptis į Konstitucinį teismą išaiškinimo.
Posėdžio metu nurodžiau, kad teisėjai A.Survilienei, 2017-07-20 nagrinėjant mano skundą baudžiamojoje byloje Nr.1.9-123692-851/2014, buvo pateikti tokie faktai, kuriuos labai lengva patikrinti:
A.Sadeckas, būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, 2001 m. asmeniškai pataisė Lietuvos Respublikos Seimo 2001-08-02 priėmtą Akcinių bendrovių „Būtingės nafta”, „Mažeikių nafta” ir „Naftotiekis” reorganizavimo Įstatymo 3 ir 4 straipsnių pakeitimo įstatymą.
Asmeniškai A.Sadeckui „pataisius“ šį projektą, buvo pakeista reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, išdėstant ją taip: Akcinės bendrovės „Mažeikių nafta” akcininkų struktūros, valdymo bei aprūpinimo energetiniais ištekliais klausimai sprendžiami netaikant Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio „Nacionalinio saugumo pagrindai” 1 dalies 4 skyriaus skirsnio „Ekonominė politika” apribojimų.
Asmeniškai A. Sadeckui pakoregavus šį įstatymą, „Mažeikių naftos” pirkėjui nebebuvo taikoma prieš tai įstatyme numatyta sąlyga, kad jos pirkėjas gali būti tik NATO šaliai priklausanti bendrovė, be to, šiame įstatyme buvo numatytos įvairios sąlygos, kuriomis AB „Mažeikių nafta” akcijų pirkėjas galės įsigyti šios įmonės naujos emisijos akcijų, įstatyme išsamiai aprašyta, kaip ir kokiomis sąlygomis „Mažeikių naftos*’ pirkėjas galės pirkti šios įmonės akcijų, t. y. ją privatizuoti.
Tuometinis Nacionalinio saugume gynybos komiteto pirmininkas A. Sadeckas teismo posėdžio metu prisipažino, kad „pakeitimo įstatymo projektai mano pačio pataisyti“, vėliau bent dešijmt minučių smulkiai pasakojo, kaip jis pats vienasmeniškai “ taisė ir braukė” minėtų įstatymų projektus, tačiau vėliau padavė “prevencinį ieškinį”, reikalaudamas uždrausti sieti jį su minėtų privatizavimu. Vėliau net aštuosniose baudžiamosiose bylose paneigė – neva jis niekaip nesusijęs su AB „Mažeikių naftos” privatizavimu ir niekaip šiame procese nedalyvavo.
Teismui nurodžiau, kad Seimo Statutas labai aiškiai apibrėžia, kaip vyksta įstatymų projektų svarstymas Seimo komitetuose – projektai pateikiami ir svarstomi, už juos balsuojama. Šiuo atveju jokių svarstymų ir balsavimų nebuvo, viską nusprendė ir ‚pataisė“ vienas A.Sadeckas. Seimas nesvarstė ir neįsigilino į šį klausimą, neįsigilinęs nubalsavo.
Toks A.Sadecko veikimas yra neteisėtas ir nusikalstamas, tai yra veikimas Lietuvai nedraugiškos valstybės Rusijos atžvilgiu, nes buvo naudingas Rusijos įmonei „Jukos“. Kitaip sakant, atrodo, kad A.Sadecko veikimas šiuo atveju prilygsta valstybės išdavimui.
Tam, kad nuslėpti savo įtaariamus nusikaltimus, A.Sadeckas padavė teismui „prevencinį ieškinį“, kuriuo pareikalavo įvesti cenzūrą ir uždrausti jį sieti su AB „Mažeikių nafta“, jos privatizavimu ir G.Kiesaus nužudymu.
Tokie yra faktai, o teisėja A.Survilienė juos pavadinoa „subjektyviu duomenų vertinimu“ „nepagrįstais duomenimis” (tačiau nepaaiškino, kodėl tie argumentai nepagrįsti arba subjektyvūs).
Nors tai yra pagrįsti objektyvūs duomenis, kuriuos labai lengva patikrinti, ir tai yra nurodęs Lietuvos Aukščiausias teismas.
Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas.
Taigi faktas tas, kad A.Sadeckas asmeniškai atliko esminį AB „Mažeikių naftos“ privatizavimo veiksmą – keitė įstatymą taip, kad šią įmonę galėtų įsigyti Rusijos įmonė.
O vėliau daugelyje bylų teigė, kad jis niekaip nėra susijęs su „Mažeikių naftos“ privatizavimo procesu ir niekaip šiame procese nedalyvavo.
Tai yra akivaizdžiai melagingi A.Sadecko parodymai, ir teisėja A.Survilienė, negalėdama jų paneigti, tiesiog savo nutartyje parašė, kad “tokių duomenų nėra arba jie subjektyvūs”
Teisėja A.Survilienė, įrašydama į savo jau minėtą 2017-07-20 nutartį atmesti mano skundą, sąmoningai ir žinomai įrašė į ją žinomai melagingus duomenis, ir nurodė, kad „nėra duomenų, patvirtinančių, kad Sadeckas padarė nusikalstamą veiklą, numatytą BK 235 str.“.
Tą patį pakartojo ir kituose dviejuose nutartyse. Nors apylinkės teismas nesiryžo taip akivaizdžiai klastoti savo nutarties, todėl pripažino, kad A.Sadeckas davė melagingus parodymus, tačiau tai darė netyčia.
Tikrasis Lietuvos šeimininkas
O teisėja Survilienė apskritai atsisakė vertinti šį faktą, ir nurodė, kad tai „neobjektyvūs duomenis“. Nurodžiau, kad tokiu būdų A.Survilienė padarė nusikaltimą, BK 300 str. įvardintą kaip „dokumento suklastojimas“. (Intelektinis suklastojimas pasireiškia kaip melagingos informacijos įrašymas į tikrą dokumentą. Pagal BK 300 str. prasmę suklastotu laikytinas tikras dokumentas, kurio turinys neteisėtai pakeistas: veikiant jo materialinę formą arba įrašant į jį neteisingus duomenis“).
Nurodžiau, kad teisėja A.Survilienė į savo nutartį įrašė žinomai melagingus duomenis ir tokiu būdu jį suklastojo.
Todėl aš turėjau teisę ją vadinti dokumentų klastotoja, nes ji ne tik kad nevertino mano pateiktų įrodymų, tačiau dar ir nuteisė, t.y. padarė dar vieną nusikaltimą, įvardijamą kaip „piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi“.
Prokurorė Masiulionytė nurodė, kad “nėra įsiteisėjusio teismo sprendimu”, ir jokie ikiteisminiai tyrimai Survilienei nepradėti, todėl aš niekaip negalėjau vadinti šios teisėjos nusikaltėle.
Kaip žinia, jau minėtas Grizicko ir Survilienės atstovaujamas Vilniaus apylinkės ir apygardos teismai yra legalizavę cenzūrą, kurią draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas. Cenzūra buvo įvardinta kaip “teismo sprendimo nevykdymas” ir už kiekvieną ssavo parašytą “Laisvame laikraštyje” traipsnį aš buvau nuteistas, mano turtas parduotas varžytinėse, aš pats teistas jau devynis kartus.
Tik Aukščiausiojo teismo išpėlstinė kolegija mane paskutinėje cenzūros byloje iįdrįso išteisinti, nurodžiusi, kad negalima teisti žmogaus už savaite teisėtą veiklą – straipsnių rašymą. Tačiau lieku nuteistas dėl cenzūros dar kituose šešiuose bylose – to pačio apylinikės teismo teisėja Kasimovienė pritaikė Konstitucijai senaties terminą ir nurodė, kad Konstitucija galioja tik penkerius metus.
Prieš tai penkis kartus kreipiausi dėl cenzūros panaikinimo, ir visus kartus minėti teisėjai atmetė mano prašymus, paskutinį kartą teisėja Monid atvirai išsityčiojo iš Konstitucijos ir Visuomenės informavimo įstatymo tai tėra “deklaratyvūs teiginiai”.
Kai parašiau straipnsį, kad “mafija visiškai užvaldė generalinę prokuratūrą” ir “Vilniaus miesto apylinikės teismą kontroliuoja mafija, šio teismo teisėjai masiškai klastoja nutartis Sadecko naudai”, teisėja Baltušytė nutarė kreiptis į prokuratūrą, kuri pradėtų ikiteisminį tyrimą dėl šio teiginio.
Tačiau A. Survilienė panaikino šią nutartį, ir nurodė, kad nėra jokio reikalo tirti, kodėl visa teismų sistema yra užvaldyta mafijos.
Paskui Surviilienė daug kartų įprasmino stalininį teisingumą ir apskritai atsisakė vertinti bent kokius mano pateiktus įrodymus baudžiamojoje byloje Nr. 1A-29-851/2017. Nors posėdžio metu Survilienė asmeniškai klausė, kodėl Sadecko dalyvavimas privatizacijoje neteisėtas – gavo atsakymą, nes Konstitucinis teismas pripažino visą “Mažeikių naftos” privatizavimą neteisėtu, be to, būdamas šios įmonės akcininku, Sadeckas pažeidė viešų ir privačių interesų derinimo įstatymą.
Tačiau dėl šių argumentų Survilienė nieko nepasisakė – juos pavadino mano fantazija.
Vilniaus apygardos teismas nė vieno iš mano pateiktų daugiau nei dešimt įrodymų apie aktyvią Sadecko veiklą privatizuojant “Mažeikių naftą” nevertino, ir taip dar kartą patvirtino mano nuomonęį, kad šis teismas yra “nusikalstamas susivienijimas”.
Prieš tai Vilniaus apygardos teismas aštuonerius metus persekiojo A.Drižių už cenzūrą, kurią draudžia Konstitucija ir įstatymai – “teisėjai” demonstratyviai spjaudė į pagrindinį šalies įstatymą ir klastojo savo nutartis.
Aurimas Drižius