Patiko? Pasidalinkite!

Kur begyventų žmogus – Lietuvos pilietis ir esamas ar buvęs mokesčių mokėtojas ,jo socialinė situacija neturėtų ryškiai skirtis. Visiems turėtų būti pasiekiama bendrai sukurtos gerovės patogumai, parama infrastruktūra, gerinanti gyvenimą.

Žmogui reikalinga prieiga prie sveikatos apsaugos įstaigų, turiningo laisvalaikio renginių, kultūros vertybių, darbo vietų, tinkamai organizuoto viešojo transporto maršrutų, o aplinka – draugiška žmonėms, su specialiais poreikiais. Tačiau regionų gyvenvietės nuo sostinės toli, tie, kurie turėtų jais rūpintis ne visada pastebi, kokie keliai vingiuoja per gyvenvietes, ar yra, kur duonos nusipirkti.  Apie šias ir kitas regionų problemas kalbamės su Seime įkurtos regionų frakcijos nariu Remigijumi Žemaitaičiu. Tiesa, verta paminėti ir tai, kad anot pašnekovo šiuo metu regionų frakcija tik apšilo kojas ir realių darbų – nematyti.

Seime atsirado regionų frakcija ar tai reiškia, kad regionams bus skiriamas deramas  dėmesys? Ar vis tik bus liekama deklaratyvių pozicijų? 

Nuo frakcijos įkūrimo tikrai niekas nepasikeis per vieną dieną ar naktį. Partijos ir frakcijos, kartais  metų metus kovoja, kad jų programiniai tikslai būtų pasiekti. Regionų frakcija atsirado iš mišrios  Seimo narių grupės, kurią sudarė skirtingi parlamentarai, išrinkti vienmandatėse apygardose. Tai bene  pirmas kartas, kai mišri grupė po rinkimų kurią sudarė 11 Seimo narių, tai parodo, kad iš 71, net 11  laimėjo vienmandatėse apygardose, ir tai stiprus smūgis senoms politinėms partijoms, nes tai ženklas,  kad žmonės nori balsuoti už politikus, žmones, o ne skeletus. Tai paskatino kurti frakciją, kuri gal  būtų labiau girdima ir jos deklaracijos ir idėjos būtų išgirstos Seime, nes pagal Seimo statutą, mišrios  grupės Seimo narių paruošti projektai tik geros valios pagrindu gali būti svarstomi Seime.

Taip išeitų,  kad gali dirbti visus 4 metus, bet tavo paruošti projektai dienos šviesos taip ir nepamatys. Kitaip  sakant būsi priverstas tarnauti valdantiesiems, ir tik jų gerumu, o tavo parsidavimu tavo projektai bus  svarstomi Seime. Todėl reikėjo mėginti susiburti į komandą, kad būtų galima siekti savo programinių tikslų. Nebūkime naivūs ir garantuoti, kad jeigu frakcija yra įkurta, tai visi vieningai balsuos. Tikrai  taip nebus, nes visi esame iš skirtingų politinių grupių ir turime skirtingas programas, bet kas liečia  regionus, tai manau sutarimas bus akivaizdus. Nes visi turime ilgas patirtis žinias dirbdami regionuose.

Ko reikia, kad šalies regionai klestėtų? Ir kada konkrečiai atsiras politinė ir visuomeninė  valia, kad gerovė pasiektų regionus? 

Pirmiausia reikia, kad žmonės to norėtų. Pradėti reikia nuo tėvų, vaikų, bendruomenių ir tada  ateinama iki politikos. Nes politikai tai ne iš Marso, ar JAV atsiųsti į LT yra. Jie yra mūsų rinkėjų išrinkti, bet jei mes renkame politikus ir  po poros savaičių atvykę į gimtinę sako „koks pas jus  oras?“, „kaip jums čia sekasi gyventi?“, „o va pas mus Vilniuje“, „pas mus Seime“, „pas mus  senamiestyje“.

Tokie ir kiti panašūs išsireiškimai, per 30 metų, regionus nustūmė žemyn. Aš dirbau  Briuselyje, Europos Parlamente, bet 2009 m. pasakiau užteks man dirbti kažkam. Todėl supratau, jei  valstybė į mane, mano mokslus investavo tiek daug pinigų, tai savo darbu turiu prisidėti, prie savo  gimto krašto Šilutės – Šilalės gerovės kūrimo.

Taip ir padarėme su šeima, atvykome čia ir pradėjome  kurti darbo jėgas, ir ne Vilniuje ar Kaune, o būtent Šilutėje – Šilalėje. Čia yra mentaliteto klausimas  likęs po SSRS, kai tėvai turėjo viltį, kad jų sūnus iš kaimo greičiau išmautu į didmiestį, ir ieškojo  „blatų“, kaip sūnų ar dukrą už porą paršų, konjakų ar kitų gėrybių, juos „įtrinti“ ir išlaikyti mieste.  Kadangi SSRS laikotarpyje tai buvo ribota, nes turėjo Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ar kitam mieste  turėti kur gyventi, nes gyvenamo ploto buvo deficitas, tai atėjus 1991 m. visi iš regionų pradėjo  masiškai mauti į didmiesčius, nes galėjai laisvai butą nuomotis ir pan. Ir nereikia sakyti, kad nėra  darbo regione ar mažai moka.

Šiandien jaunuolis, ar vyras dirbdamas kaime su traktoriumi, kombainu  ar kita žemės ūkio technika uždirba nuo 900-1700 Eur. į rankas, regione miestelyje kaip Šilutė  auto krovėjas, autoremontininkas uždirba 1100-1800 Eur į rankas, pardavėjos 600-950 Eur. į rankas, statybininkas, santechnikas 1200-2300 Eur., kirpėja 900-2000 Eur į rankas, ir čia mažai. Trūkumas  yra gerai dirbančių žmonių, tinginių ir veltėdžių tikrai netrūksta. Pažiūrėkim statistiką Užimtumo  tarnybos, kiek yra ieškančių darbo ir kiek siūlančių darbo, santykis 1:1, tačiau žmonės, kurie nedirba  po 3-10-15-20 metų, tai iš ko jie gyvena?

Aš palaikau ir suprantu, kurie žmonės dėl sveikatos  problemų negali dirbti, ar dėl atstumo, jiems reikalinga pagalba, bet kaip matau žmogų Anykščiuose  mieste gyvenantį ir niekur nedirbantį, tikrai kyla klausimas, o ką jis aplamai čia daro? Nenori dirbti.  Regionus keičiame mes, mes – tie žmonės, kurie ten ir gyvename, ir kuriame.

Ar Lietuvoje regionai yra patrauklus? 

Tikrai taip ir tik laikas parodys, kad jų patrauklumas tik augs su metais. Jauni žmonės – drąsūs žmonės, nebijo kurtis regionuose, gyvenimo sąlygos yra fantastiškai geros, mokyklos arti, pedagogai irgi geri,  klasėse mažai vaikų, ne taip kaip Vilniuje 27-30 vaikai klasėje, arba priversti privačiose mokyklose  mokytis, darželiai arti namų, su gera infrastruktūra, nes Kaune, vaikai ant asfalto turi žaisti, parkai,  žaidimo aikštelės, arti apsipirkimo vietos, ir labai gerai išsidėstę didieji miestai, 30-100 km atstumu.

Po JAV ir ten esančių atstumų, tarp miestų ir gyvenimo kokybės Lietuva man – rojaus šalis. Plius vis  labiau įsigali nuotolinis darbas, svarbu geras internetas, kas dabar Lietuvoje jau tampa dideliu pliusu.

Kas yra kaltas, kad regionai šiandien merdėja? Neturi normalaus susisiekimo, mokyklų  naikinimas? Kada baigsis tas skirstymas į lygius ir lygesnius? 

Nereikia dramblio ašarom verkti. Dėl mokyklų tai pritariu, jei miestelyje ar kaimukyje yra 150-200  žm. ir amžiaus vidurkis 55-65 m., tai tikrai jos nebus ir neišsilaikys, bet pradinė, jei miestelyje 500- 1000 žmonių ir amžiaus vidurkis 50-62 m. pradinė gali būti ir išsilaikys, jei miestelyje 1000-2000  žmonių ir vidurkis yra 47-60 m. pagrindinė išsilaikys, o nuo 2000 ir gimnazija. Dažniausia atstumas  tarp kaimukų ir miestelio centro būna iki 9 km., kai tuo tarpu Vilniuje atstumas tarp namų ir mokyklos  būna nuo 1-22 km. Svarbu vaiko mokslai, o ne tėvų norai. Jei tėvas nori ryte ilgiau pamiegoti, o ne  vaiką į mokyklą nuvežti, nors, regionuose geltoni autobusiukai veža, tai mielasis, gal tau vaikų ir  nereikia, jie ne kokie šuniukai prie būdos.

Lietuvoje turime nemažai kurorto regionų. Vienas jų yra Anykščiai. Sakykite kada mūsų šie  regionai sulauks dėmesio ir ką siūlote daryti, kad politinė valia gerinti ten gyvenimą atsirastu?

Atvirai pasakius, regionai, kuriuose yra kurortai, užmigo ant savo laurų, ir jau kokie 3-5 metai nieko  nedaro, kad būtų pritraukta naujų investicijų. Nors yra kurortai, kuriems to daryti ir nereikia, kaip antai Druskininkai ar Palanga. Ten ir taip yra per didelė koncentracija žmonių, o ir atvykus į šiuos kurortus, žmogus neturi galimybės normaliai pailsėti, ten tiesiog pavargsti nuo žmonių srauto. Greitu  laiku taip nutiks ir su Birštonu. Anykščiai – tikrai unikalus regionas, tik procedūrų prasme ir  laisvalaikio prasme mažai kas vyksta. Pvz.: Kokio velnio Utenos, Panevėžio apskrities žmonės vyksta  į Druskininkus ilsėtis? Jei tas pačias procedūras jiems galėtų suteikti Anykščiuose. Vadinasi šiuo  klausimu rajono vadovai kartu su verslu arba nedirba, arba neturi noro dirbti. Juk specialistų yra  aplinkui ir juos paruošti ir privilioti galima. Antras dalykas, problema visur kaimo turizmo sodybos  irgi užmigo ant laurų ir žengti toliau nenori.

Buvo nemažai ES projektų dėl sveikatingumo ir panašių  centrų įrengimo, taigi Anykščiai galėjo būti suinteresuoti tokių paslaugų išplėtimui, kur buvo VVG  ir miesto VVG, ten buvo skirta ne vienas mln. Eur., o po kelis mln. Eur. Tai reikėjo jų neišbarstyti po  200-560 tūkst., o pastatyti gydyklą, kuri ir būtų tapusi traukos ir darbo objektu, ir žmonės, kurie  apsistoja aplinkinėse sodybose, galėtų vykti į tokius centrus. Tikrai sutinku, kad mažai dėmesio yra  iš centrinės valdžios regionams, bet juk nėra SSRS laikotarpis, kai iš Maskvos pasakydavo, kur dabar  bus ferma, kultūros centras ar ligoninė. Keistai man atrodo ir ligoninės regionuose, kurios gauna net

labai didelį finansavimą, nors pacientų sumažėjo 50 %, jau seniai galėjo tuos pastatus pritaikyti  reabilitacijai ir gauti iš tai pajamų, bet rajonų merai, to girdėti nenori, jiems geriau šaukti, kad dangus  griūva, ir negalvoja kaip uždirbti pinigų. Pvz.: Palangoje, prieš 20 metų, buvo tik praktiškai viena  Palangos reabilitacija, o dabar aplink ją jau trys naujos atsidarė. Ir nereikėjo valdžios pinigų, verslas  investavo, verslas matė ir darė. Su centrine valdžia kyla nestabilumo klausimas, mokesčiai, teisės  aktų kaita, kuri pastaruoju metu net nepaaiškinama. Trečia, reglamentavimas regioninių parkų,  draustinių ir kitų „nesąmonių“, kurios tyčia stabdo žmonių veiklą ir vystymąsi, dabar palapinės negali  pastatyti miške, be parko leidimo, šuns negali išvedžioti be kaimyno sutikimo, o keliuko nuovažos  negausi, kol pas merą žemai nenusilenksi. Bet tai mes, visuomenė, esame dėl to kalti, kad leidžiame valdininkams susikurti sau darbo vietas, kuriuos judėtų ne evoliucijos linkme, o viskas atgal vyktų.

Ką konkrečiai esate padariusi, kad gyventi būtų gerą? 

Kad būtų žmogui gera gyventi, žmogus turi norėti pats tą daryti. Jei gauni socialinę pašalpą iš  valstybės, kad neturi darbo, ar dėl sveikatos būklės negali daug dirbti, o kaimynas dirba ir dirba tam,

kad tau išmokėtų socialinę pašalpą, tai žiemą nukask to kaimyno kiemą, vasarą pasodink gėlių, rudenį  sugriebk lapus ar atlik kitą visuomenei naudingą darbą, kaip atlygį, kad kaimynas dirba, kad tu  gautum socialinę pašalpą. Taip gyventi bus geriau, kaimynas nesakys, kad tu esi „suskis“, nes esi  išlaikomas dirbančio žmogaus, o tu nesakys, kad kaip jam lengva dirbti, nes jis mašina turi, kaip  nuvykti iki darbo vietos. Kaip ir gamtoje, turi būti lygybė.

Kaip pandemija pakeitė šalies regionus ir kokios pagalbos priemonės jų atsigavimui yra  numatytos? 

Pandemija, iš vienos pusės visiškai pakeitė regionus. Pirma ji juos įkalino laike, regionai gyvena 2018  m. periode ir technologijose, o miestai jau gyvena 2022-2023 metus. Ir tas skirtumas bus baisus po  3-5 metų. Vien gydymas arba jo prieinamumas, iš regionų žmogus gydymo negavo ir jeigu pas žmogų  buvo I vėžio stadija, tai dėl tos regionų blokados, dabar yra 3-4 stadija, arba jau mirė. Kita medalio  pusė, tai, kad regionuose pakilo nekilnojamo turto rinka, buvo ir yra perkami vienkiemiai, sodybos ir  namukai, nes žmonės gali dirbti nuotoliniu būdu, bet kartu jie liko registruoti Vilniuje. Jeigu žmogus  registruotas Vilniuje, tai ir GPM mokamas Vilniuje, pvz. programuotojo alga 3000-5000 Eur. Tai  paskaičiuokime kiek GPM atiteks Vilniaus savivaldybei, bet ne Anykščiams.

O jis keliu naudosis  Anykščių, gydymo paslaugomis irgi, elektra irgi. Tas jo išlaidas turės padengti Anykščiuose  registruoti žmonės. Tokia situacija yra su Kuršių Nerija arba Neringos savivaldybe. 50 % gyventojų  Neringos yra iš žemyninės Lietuvos dalies, saloje jie gyvena tik vasara, todėl Neringos savivaldybė  surenka GPM daug daugiau nei santykinai paėmus Vilnius, o surenka todėl, kad Neringos  savivaldybės gyventojai, registruoti Neringoje, gauna leidimą nemokamai ir be eilės keltis keltu. Nors  jeigu paskaičiuoti kiek kainuoja vienas persikėlimas į Neringą per metus tam piliečiui, tai gautųsi  vieno mėnesio GPM sumokėtas į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą. Bet visų rankos linkusios į  save, tik asmeninės naudos siekimas. Žmogus neskaičiuoja, kiek nukentės jo miestas, kuriame jis  gyvena, kur jo vaikai eina į mokyklą, ar jis lanko sporto klubą ir pan., svarbu čia gaunu nemokamai.

Ar skambiai skambanti šalies gerovė tik didiesiems šalies miestams? 

Tikrai taip.

Ar sutinkate, kad yra kelios Lietuvos ir kada jūsų nuomone Lietuva bus viena? 

Jos niekada nebuvo ir niekada nebus. Tik vienoje įstaigoje papuolę mes žmonės visi tapsime  Prezidentais, lakūnas, Seimo nariais, ar daktarais. Geriau į tokią įstaigą nepapulti, bet nesame nuo to  apsaugoti. Į tokius klausimus aš atsakau klausimu, ar ES valstybės narės turi visos vienodos teises ir  vienodas garantijas, darbo užmokesčius ir socialines garantijas? Ne! Jos ir turi skirtis, turi būti tiek  ekonominiu pagrindu, tiek socialiniu, tiek kultūriniu. Būtų keista, jeigu Anykščiuose LGBT nariai,  ant kiekvieno stulpo pakabintų vaivorykštės spalvos vėliavas, ar perėją tokia spalva nudažytų. Vilniuje  tai priimtina, Anykščiuose – Ne. Turėkim ir mylėkim tokią Lietuvą, kokia ji yra. Ir tikiuosi niekada ji  netaps vienoda. Nenorėčiau atvykus į Anykščius pamatyti, tai ką matau Jonavoje, – gamyklos,  gamyklos, kaminai ir kaminai. Ten atlyginimai ženkliai didesni turbūt nei Anykščiuose, bet Anykščiai turi tris kartus daugiau kaimo turizmo sodybų ir apgyvendinimo vietų nei Jonavoje, tik ar visas  pajamas matom?

Ar įmanomi konkretus darbai regionų naudai, kai esi opozicijoje? 

Tikrai taip, kas liečia gydymo įstaigų pertvarką, žvyrkelių finansavimą, tiesioginio finansavimo  skyrimo biudžeto svarstymo metu, regioninės plėtros klausimai. Tačiau Vyriausybė savo nutarimais  gali priešingai pasielgti. Tik reikia žinoti, kad tie Vyriausybės nariai nėra vien tik iš Vilniaus ar Kauno,  jie visi yra iš regionų, arba jų tėvai ir seneliai buvo ar yra iš ten. Prezidentas yra iš regiono, kaimo  Žygaičiai, tik ar jis veda regioninę politiką, čia klausimas. Seimo Pirmininkė irgi iš regiono, tik ar ji  atstovauja regione, manau kad ne. Todėl, kad pamiršo savo kilimo šaknis.

Mindaugas Jonušas


Patiko? Pasidalinkite!