Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti. Žolinė (Dzūkijoje – Kopūstinė) – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį.
Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.
Romėnai šią dieną garbindavo deivę Dianą, graikai – Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Aptinkama žinių, kad 500 m. prieš Kr., rugpjūčio 15 dieną buvo atidaryta deivės Dianos šventykla Romoje, ant Avetino kalvos.
Lietuvoje per kraują ir žudynes įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena.
Bičių deivės Austėjos diena
Bičių ir jų deivės Austėjos kultas išplaukė iš to, kad senovės žmogus nepažino gamtos dėsnių. Jį stebino bičių organizuotumas, primenantis paties žmogaus gyvenimą, jų gimimo ir mirties paslaptingumas. Todėl bites pradėta laikyti nepaprastomis, šventomis, dievų darbininkėmis. Taip pat medžius, kuriuose įsikurdavo bitės, pradėta laikyti šventais.
Bitė vienintelė iš žinomų gyvių ne nugaišta, o miršta, kaip ir žmogus. Mirusią bitę senovės žmonės užkasdavo į žemę, t.y. palaidodavo. Nepaprastai gerbdami bites, žmonės vengdavo jų akivaizdoje bartis, keiktis, ginčytis bei nepadoriai elgtis. Vyri prie bičių nusiimdavo kepures. Tikėta, kad nepagarbiai kalbant apie bites gali ištikti nelaimė. Bitės galinčios kalbėti ir giedoti, jos giedančios per didžiąsias šventes, t.y. per lygiadienius ir Saulės solsticijas. Bitės suprantančios žmogaus kalbą, gerus žmones mylinčios, o blogų – nekenčiančios. Jos sugebančios atspėti žmogaus ateitį.Taigi bitėms buvo teikiama tokia pat pagarba, kaip ir jų deivei Austėjai. Matyt, žiloje senovėje bitė ir Austėja buvo neatskiriamos būtybės. Tikriausiai ir pati Austėja turėjo pirminį pavidalą bitės, kuri iš pradžių buvo susieta su totemistiniais ir animistiniais vaizdiniais.
Austėjos šventė buvo švenčiama rugpjūčio viduryje. Tuo metu buvo garbinami žolynai iš kurių bitės neša medų, kopiamas bičių medus ir aukojamas deivei Austėjai. Šventės, krikščionių priskirtos Dievo motinai Marijai, metu, rugpjūčio 15 d., taip pat buvo šventinami žolynai, turėję nepaprastą gydomąją ir apsaugojančią nuo blogų dvasių galią.
Į bičkopio šventę iš anksto sukviesdavo bičiulius, gimines ir gerus kaimynus su šeimomis, tikėdami, kad kuo daugiau susirinks į apeigas žmonių, tuo geriau seksis bitėms. Paskirtą dieną visi rinkdavosi iš pat ryto. Prieš atkeldami avilius, visi kartu melsdavosi ir aukodavo aukas deivei Austėjai bei mažiau reikšmingam bičių dievaičiui Bubilui, prašydami saugoti ir globoti bites. Bičkopio metu žegnojo avilius, šlakstė švęstu vandeniu, kad apsaugotų nuo visokių blogybių. Iškoptą pirmąjį medaus korį padalindavo elgetoms, kaimynams, per tvorą žiūrintiems vaikams. Tai senų senovėje buvusi primarinė medaus auka deivei Austėjai, kuri krikščionybės krikščionybės laikais atiteko žyniams, vėliau elgetoms, taip pat neturintiems bičių žmonėms. Šis archainis paprotys buvo susietas su prietaru, kad atidavus, primarinę auką, geriau seksis bitininkauti.
Apskritai bičkopis buvo susijęs su įvairiais prietarais, burtais, turinčiais nulemti sėkmę. Po vaišių ir apeigų bičiuliai medų pasidalydavo pusiau.
Bičiulystė (bendrų bičių turėjimas) buvo šventas dalykas, palaimintas deivės Austėjos. Paprastai ji tęsdavosi iki vieno iš bičiulių mirties. Bičiulystės ryšiai buvo stiprūs ir patvarūs. Bičiulių santykiai reiškėsi visapusiška abipuse pagalba, nuoširdumu, pasitikėjimu. Bičiuliai vieni kitiems neturėdavo teisės nusižengti nei darbais, nei mintimis, tikėdami, kad bitės jų nenuoširdumą išduosiančios. Jei kuris iš bičiulių vogdavo iš bičiulinių avilių medų, tai bitės esą iš vaško nulipdydavo kryžių ir pačios išmirdavo. Jei bičiulis bičiulį apkalbėdavo, bitės avilyje nulipdydavo iš vaško liežuvį.
Esant nuoširdiems bičiulių santykiams, bitės būdavo darbščios, klestinčios. Žiloje senovėje bičiuliai buvo uoliausi deivės Austėjos garbintojai.
Bičiuliai turėdavo kartkartėmis lankyti vieni kitus, ypač pavasarį bičių apžiūrėti. Apsilankiusį laikydavo dideliu svečiu, sodindavo už stalo garbingiausioje vietoje, vaišindavo.
Tuo metu buvo atliekamos apeigos, kurios senovėje buvo skirtos deivei Austėjai. jei bitės gerai peržiemodavo, šeimininkas su bičiuliu eidavo aplink gryčią. Šeimininkas eidavo pirma atžagarias, o bičiulis sekdavo paskui ir klausdavo : „Kas čia eina?”. Šeimininkas atsakydavo : „Ponas Dievas” (aišku pagonybės laikais turėjo būti deivė Austėja). Svečias vėl klausdavo : „Ką jis neša?” Šeimininkas atsakydavo : „Geras dienas”. Tai turėdavo lemti sėkmingą bitininkavimą.
Iš P.Dundulienės knygos „Pagonybė Lietuvoje”, 1989 m