Patiko? Pasidalinkite!

Anykščių rajone Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ sąraše išrinkta Sonata Veršelienė, šiuo metu užimanti Utenos kultūros centro vadovės pareigas, sukėlė rimtų klausimų dėl etikos ir institucijų nešališkumo.

Pasinaudodama kultūros centro vardu, ji oficialioje Utenos kultūros centro „Facebook“ paskyroje paskelbė politinį pranešimą apie atsisakymą naudoti raudoną kilimą, motyvuodama tuo, kad šis simbolis esą siejamas su diktatoriais ir karo nusikaltėliais. Tokiu būdu kultūros institucija buvo įtraukta į politinių pareiškimų srautą.

Tai kelia rimtą problemą – valstybinė kultūros įstaiga neturi būti naudojama politinėms deklaracijoms. Kultūros centro misija yra skatinti kūrybą, bendruomeniškumą, meninę raišką, o ne skleisti vienos politinės jėgos ar konkretaus politiko nuostatas. Politiniai vertinimai turi būti reiškiami asmeninėse erdvėse arba partinėse platformose, bet ne Utenos kultūros centro vardu.

Tokie veiksmai kelia pavojų pačios kultūros nepriklausomumui. Jei kiekvienas kultūros įstaigos vadovas savo politines pažiūras pradės pristatyti kaip institucijos poziciją, kultūros įstaigos virs politinių kovų įrankiais. Tai griauna pasitikėjimą tiek pačia kultūra, tiek valstybinėmis institucijomis.

Raudono kilimo interpretacijos gali būti įvairios, bet tai yra antraeilis klausimas. Pagrindinis klausimas čia – institucijos neutralumas ir pagarba visuomenės įvairovei. Kultūros centras vienija skirtingų pažiūrų žmones, todėl jo vardu politinių pranešimų skelbti negalima.

Dar pavojingiau tai, kad tokiame pareiškime paminėta JAV, kurioje raudonas kilimas yra neatsiejama garbingų svečių pasitikimo tradicija. Viešai siejant šį simbolį su diktatoriais, karo nusikaltėliais ir agresoriais, sudaromas įspūdis, kad Lietuvos kultūros institucijos atmeta tarptautinę diplomatijos ir pagarbos praktiką. Tai gali būti suprasta kaip nepagarba sąjungininkams, ypač Jungtinėms Valstijoms, su kuriomis Lietuvą sieja strateginė partnerystė.

Kultūros politika turi remtis atvirumu, įtrauktimi ir pagarba, o ne vienos asmenybės ar partijos pozicijos primetimu. Tokios situacijos tik gilina visuomenės susipriešinimą.

Sonatos Veršelienės atvejis – pavyzdys, kaip šios ribos peržengimas kelia nepasitikėjimą ir daro žalą mūsų valstybei.

SN inf.


Patiko? Pasidalinkite!