Lietuvos politinėje padangėje – tikras moralinis renesansas. Buvęs Seimo narys, žemės ūkio ekspertas ir „vertybinės“ politikos ramstis konservatorius Kazys Starkevičius staiga pajuto tai, ko daugelis jo kolegų sėkmingai vengia dešimtmečiais – sąžinės graužatį. Tiesa, ta sąžinė prabilo ne bet kada, o tik tada, kai teisėsaugos durų krebždesys tapo garsesnis už vidinį balsą.
Pasirodo, konservatorių partijos senbuvis patyrė retą medicininį-politinį reiškinį – „proto užtemimą“. Ir tas užtemimas buvo ne bet koks, o labai konkretus: 2025-ųjų spalį jis pasireiškė 20 tūkstančių eurų pavidalu. Pasak paties politiko, jis tų pinigų net nenorėjęs, net bandęs grąžinti verslininkui Danieliui Krinickiui, bet, matyt, fizikos dėsniai Seimo bendrabutyje veikia kitaip – vokelis tiesiog „atsidūrė“ pas jį. Matyt, kova su savimi buvo tokia sunki, kad pinigai tiesiog nugalėjo kantrybę.
Ironiška, kad „skaidrumo“ vėliavnešiai, nuolat mokantys tautą etikos ir vakarietiškų vertybių, patys pasiklysta tarp nuosavų namų ir darbo kabinetų sienų. Kratų metu pareigūnai pinigų nerado, tad Kaziui teko rinktis: arba likti su „užtemusiu protu“, arba tapti „nuoširdžiu talkininku“. Pasirinktas antrasis variantas – pinigai tyrėjams atnešti savomis rankomis, tikintis, kad ši vėlyva išpažintis nuplaus ne tik kaltę, bet ir baudžiamąją atsakomybė.
Tačiau klausimų lieka daugiau nei atsakymų. Jei 20 tūkstančių eurų sukelia „proto užtemimą“, tai kiek laiko tas tamsa truko iš tikrųjų? Juk Valstybinės augalininkystės tarnybos korupcijos voratinklis, kuriame minimas ir K. Starkevičius, pasak prokurorų, sukosi milijoninėmis sumomis. Ar tai buvo vienkartinis saulės užtemimas, ar tiesiog ilgametė poliarinė naktis, kurioje fitosanitariniai sertifikatai virto grynaisiais?
Konservatorių partijos lyderis Laurynas Kasčiūnas, gindamas „vertybinį“ fortą, užsimena, kad K. Starkevičiaus pasitraukimas iš partijos – tik laiko klausimas. Na, konservatorių laiko pojūtis visada buvo specifinis: moralė svarbi tol, kol apie ją rašo portalas „15min“.
Dabar Kazys sako „išsilaisvinęs nuo naštos“. Belieka tik pasidžiaugti už politiką – juk ne kiekvienam pavyksta taip sėkmingai suderinti gilią katalikišką atgailą su faktu, kad tave tiesiog pričupo. Panašu, kad konservatoriška sąžinė yra tarsi senas automobilis: užsiveda sunkiai, dūmija, bet kai jau pajuda link prokuratūros, tai tikisi, kad visi aplinkui patikės – tai ne baimė, tai tiesiog nušvitimas.
BV inf.