Mes įpratę manyti, kad didžiausia tėvystės dovana yra saugi ir rūpesčio kupina vaikystė. Tačiau egzistuoja plona, bet itin pavojinga riba, kurioje sveikas rūpestis virsta hipergloba, o tėviška meilė – emociniu kalėjimu. Kai tėvai visą gyvenimą augina savo atžalas kaip „mažus vaikus“, jie nesąmoningai atima iš jų svarbiausią išlikimo įrankį – gebėjimą būti savarankiškais. Taip į suaugusiųjų pasaulį išleidžiami žmonės, kurie visiškai nemoka valdyti savo likimo.
Šis fenomenas prasideda nuo nekaltų smulkmenų: užrištų batų raištelių, kai vaikas jau seniai tai gali padaryti pats, ar tėvų įsikišimo į kiekvieną kiemo konfliktą. Ilgainiui tai evoliucionuoja į sprendimų monopoliją – tėvai parenka studijas, kontroliuoja laisvalaikį ir finansus, o vėliau net bando reguliuoti savo suaugusių vaikų santykius. Tokiuose namuose vaikas auga „saugiajame kokone“, kur visos kliūtys pašalinamos jam dar nespėjus su jomis susidurti. Nors tėvams tai atrodo kaip pagalba, psichologiškai tai veikia kaip emocinis paralyžius. Vaikas neišmoksta jausti savo veiksmų pasekmių, todėl jo smegenyse nesusiformuoja jungtys tarp pastangų ir rezultato.
Didžiausia problema iškyla tada, kai tokiam „nebrandylai“ tenka palikti tėvų namus. Susidūręs su realybe, kurioje niekas nuolaidų nedaro, toks žmogus patiria egzistencinį šoką. Kadangi jis niekada neturėjo galimybės klysti ir mokytis iš savo klaidų po saugiu tėvų stogu, pirmasis rimtas sunkumas darbe ar asmeniniame gyvenime jam atrodo kaip katastrofa. Neturėdamas „psichologinio imuniteto“, toks suaugęs žmogus dažnai pasirenka vieną iš dviejų kelių: arba skuba grįžti po tėvų sparnu, arba desperatiškai ieško partnerio, kuris sutiktų perimti tėvų vaidmenį ir tęstų besąlygišką globą.
Už šio perdėto rūpesčio dažnai slepiasi pačių tėvų baimės. Dažnas tėvas ar mama per vaiką realizuoja savo neužpildytas svajones arba užpildo vidinę tuštumą. Mintis, kad vaikas taps visiškai savarankiškas ir jam nebereikės pagalbos, tokiems tėvams prilygsta jų pačių nenaudingumui. Todėl jie nesąmoningai stabdo vaiko brandą, palaikydami iliuziją, kad „jis dar per jaunas“ arba „pasaulis jam per žiaurus“. Tai tragiškas paradoksas – tėvai, labiausiai norintys savo vaikui gero, savo veiksmais padaro jį neįgalų gyventi be jų.
Branda nėra pasiekiama tiesiog sulaukus tam tikro amžiaus; tai procesas, kurio metu žmogus išmoksta prisiimti atsakomybę už savo klaidas ir emocijas. Tikroji tėvystės sėkmė matuojama ne tuo, kaip stipriai vaikas yra prie jūsų prisirišęs, o tuo, kaip užtikrintai ir drąsiai jis gali nuo jūsų nueiti. Paleisti vaiką į gyvenimą reiškia pasitikėti jo gebėjimu suklupti ir vėl atsikelti, nes tik per asmenines patirtis, o ne per tėvų pamokymus, gimsta tikroji asmenybės branda.
Ir viskas tik dėl to, kad tai vienintelis vaikas šeimoje. Jei yra 2 vaikai, tai to, kas aprašyta, tikimybė gerokai mažesnė, o jei vaikų šeimoje būtų daugiau nei 2, tai iš viso būtų labai retai pasitaikanti problema…