Yra žmonių, kurie vėluoja ne todėl, kad jiems nerūpi, o todėl, kad jie gyvena nuolatinėje „laiko bado“ būsenoje. Tai tas dusinantis jausmas krūtinėje, kai akys dar tik merkiasi ryte, o smegenyse jau sukasi skaitliukas: vėluoju, nespėsiu, vėl nepavyko.
Iliuzija, kad para turi 48 valandas
Dauguma skubančiųjų kenčia nuo „perteklinio planavimo“. Jie bando į vieną dieną sutalpinti darbą, sportą, tobulą tėvystę, namų ruošą ir dar „pailsėti“. Kai planas sugriūva (o jis visada sugriūva dėl nenumatytų smulkmenų), kyla panika. Stresas atsiranda ne dėl darbų kiekio, o dėl prarajos tarp to, ką norime padaryti, ir to, ką fiziškai galime.
Adrenalino priklausomybė
Skamba keistai, bet nuolatinis skubėjimas sukelia savotišką priklausomybę. Kai viską darote paskutinę minutę, organizmas išskiria adrenaliną ir kortizolį. Jūs jaučiatės „gyvi“, „svarbūs“ ir „užsiėmę“. Tačiau kaina milžiniška – perdegimas. Po kurio laiko smegenys tiesiog atsisako fokusuotis, ir jūs pradedate gaišti laiką ten, kur jo nereikėtų (pavyzdžiui, be tikslo naršydami telefone, nes tiesiog neturite jėgų pradėti rimto darbo).
Saviplaka kaip foninis triukšmas
Žmogus, kuris nuolat vėluoja, viduje save baudžia tūkstantį kartų skaudžiau, nei jį bara aplinkiniai. Tas vidinis balsas, sakantis „tu vėl nesusitvarkai“, „tu visus nuvili“, „kodėl kitiems pavyksta, o tau ne?“, sukuria tokį didelį foninį stresą, kad net paprastas raktų ieškojimas tampa tragedija.
„Laiko aklumas“: kai 5 minutės tampa pusvalandžiu
Daugeliui nuolat skubančiųjų trūksta ne noro, o tikrojo laiko pojūčio. Jie kenčia nuo reiškinio, kai smegenys nesugeba realistiškai įvertinti, kiek užtruks viena ar kita užduotis.
- Teorija: „Indus sudėsiu per minutę, apsirengsiu per dvi.“
- Realybė: Indai užtrunka dešimt minučių, nes dar reikia nuvalyti stalą, o apsirengimas išsitęsia, nes staiga prireikia išsilyginti marškinius ir šukuotis plaukus…
Šie žmonės mato tik „pagrindinį veiksmą“, bet visiškai nepastebi tų „mažų tiltelių“ tarp darbų – batų avimosi, kompiuterio įsijungimo ar tiesiog nuėjimo iki automobilio. Todėl jų vidinis laikrodis nuolat rodo klaidingą laiką, o realybė kaskart skaudžiai „apdovanoja“ stresu, kai jie vėl atsiduria laiko duobėje.
SN inf.