Geopolitinė realybė ir padėtis fronte diktuoja naujas, itin nepalankias taisykles. Nors oficialiame lygmenyje Vakarų ir Kijevo politikai vis dar garsiai kalba apie visišką teritorinį vientisumą ir pergalę, už uždarų durų diplomatai pripažįsta: Ukraina prarado galimybę derėtis tokiomis sąlygomis, kokios buvo ant stalo pirmaisiais karo mėnesiais. Ateities derybos Kijevui bus nepalyginamai sunkesnės, o nuolaidas – skaudesnės.
Šį drastišką Ukrainos derybinės pozicijos suprastėjimą lemia penkios pagrindinės priežastys. Pirma ir pati kritiškiausia – šaliai tiesiog fiziškai trūksta žmonių. Gynybos ministerijos duomenys atskleidžia tragišką karių trūkumą. Gatvėse prasidėjusi prievartinė mobilizacija, visuomenėje ironiškai vadinama „busifikacija“, kai vyrai masiškai gaudomi tiesiog miestų erdvėse, sukėlė gilų visuomenės pasipriešinimą ir netgi smurtinius susirėmimus su šaukimo centrų (TCK) pareigūnais. Kadangi į fronto liniją neretai skubotai išsiunčiami neapmokyti arba minimalų pasirengimą turintys civiliai, gynybinis pajėgumas bei karių moralė drastiškai smuko, o tai tampa pagrindine priežastimi, kodėl nebeįmanoma galvoti apie puolamąsias operacijas.
Antra, šalies užnugarį ir sąjungininkų pasitikėjimą iš vidaus naikina nesibaigiantys bei vis gilesni korupcijos skandalai, pasiekę pačias aukščiausias valdžios viršūnes. Teisėsaugos ir Nacionalinio antikorupcijos biuro (NABU) tyrimai rodo, kad korupcija tapo sistemine valdančiojo elito problema, tiesiogiai kenkiančia išgyvenimo karui. Milžiniški tyrimai energetikos, ginklų pirkimo bei finansų sektoriuose, tokie kaip operacijos „Midas“ ir „Forestas Gampas“, atskleidė dešimčių bei šimtų milijonų dolerių grobstymo bei pinigų plovimo schemas, kuriose figūruoja artimiausia prezidento Volodymyro Zelenskio aplinka. Dėl korupcijos tyrimų ir kyšininkavimo skandalų jau teko atsistatydinti bei buvo suimti energetikos bei teisingumo ministrai, iš pareigų atleisti aukšto rango prezidento kanceliarijos vadovų pavaduotojai (kaip Iryna Mudra) bei pradėti tyrimai prieš buvusį administracijos vadovą Andrijų Jermaką. Net buvęs gynybos ministras Michailas Fedorovas viešai pareiškė, kad būtent šimtus žmonių apimanti sisteminė korupcija trukdo Ukrainai kariauti iš stipriojo pozicijos. Kai milijardinė užsienio parama nusėda šešėlinėse schemose, o ginklų pirkimams skirti milijonai tiesiog išplaunami, kalbėti apie karinį pranašumą darosi tiesiog kvaila.
Trečia, situaciją sunkina Vakarų paramos nuovargis ir kritinis resursų stygius. Prieš dvejus metus Vakarų koalicija demonstravo besąlygišką vienybę ir deklaravo paramą „tiek, kiek reikės“, o šiandien JAV ir Europos sąjungininkų politinėje arenoje vis garsiau aidi reikalavimai ieškoti pragmatiškos išeities ir įšaldyti konfliktą. Be to, Vakarų amunicijos sandėliai tiesiogiai ištuštėjo – karinė pramonė nespėja suktis, o Ukrainai jau dabar trūksta kritiškai svarbių raketų net ir tokioms pažangioms gynybos sistemoms kaip „Patriot“ užtaisyti. Stringantis tiekimas ir tuščios sąjungininkų saugyklos tiesiogiai riboja Ukrainos galimybes keisti situaciją fronte prieš sėdant prie derybų stalo.
Ketvirta, stebimas saugumo garantijų kartelės nuleidimas. Karas prasidėjo Ukrainai tikintis gauti aiškų, teisiškai įpareigojantį kelią į NATO arba kolektyvinio saugumo garantijas iš galingiausių pasaulio valstybių. Dabartiniuose derybų scenarijuose NATO narystę vis dažniau siūloma atidėti dešimtmečiams arba jos visiškai atsisakyti mainais į paliaubas, todėl Ukrainai greičiausiai teks tenkintis „Pietų Korėjos modeliu“ – ginkluota ramybe be formalaus aljanso užnugario.
Galiausiai, šalis išgyvena gilų demografinį ir ekonominį išsekimą. Karas sunaikino pramoninę infrastruktūrą ir sukėlė kritinę demografinę krizę su milijonais pabėgėlių, tuo tarpu Rusija sugebėjo pritaikyti savo ekonomiką ilgalaikiam karo režimui. Šis resursų disbalansas reiškia, kad laikas nebėra Ukrainos sąjungininkas – kiekvieni papildomi karo metai labiau alina Kijevą nei Maskvą.
Ukraina nebūtinai kapituliuos prieš visus maksimalistinius Rusijos reikalavimus, tačiau būsimasis kompromisas bus toli nuo to, ko buvo tikimasi karo pradžioje. Šaliai greičiausiai teks susitaikyti su faktiniu teritorijų praradimu ir neutraliu statusu mainais į patį svarbiausią dalyką – valstybės išlikimą ir likusios teritorijos integraciją į Europos ekonominę erdvę, todėl tai bus ne pergalės, o išgyvenimo taika.
Ponai politikai, nustokite kliedėti apie Ukrainos pergalę ir galų gale pripažinkite, kad Lietuvos biudžeto (Lietuvos žmonių) sudeginti Ukrainoje milijardai nualino Lietuvą, Lietuvos kelius, mediciną, švietimą… Gal jau laikas pradėti galvoti apie Lietuvą, o ne laukti Kijevo medalių už dosniai švaistomus Lietuvos žmonių pinigus.
Vaidas Žemaitis Lekstutis
Lietuvos valdzios dolbajobams nusisikti i tuos prasymus. Jiems BUTINA gerai trenkti i tuscias puodynes, paskui ismesti is siltu pinigingu vietu , isvaikyti ziurkiu seima ir kad valdzia perimtu isrinkti zmones is kiekvieno rajono po viena ir kuris be jokiu gumos tempimo uz priesiska veikla Lietuvai butu pasalintas is Liaudies Deputatu Tarybos. Iseiti is nacistines iskrypeliu ES, panaikinti VISUS PRIIMTUS istatymus kurie NEATITINKA Lietuvos zmoniu interesu. Grazinti mirties bausme valstybes isdavikams ir kriminaliniams recidyvistams ir biudzeto vagims. Tai taip paprasta ir aisku. Kapitalistinis liberastu isgamu rezimas turi buti sunaikintas. Tiktai taip mes kaip tauta ISLIKSIM tame ateinanciame NAUJAME PASAULYJE.