Kodėl Trumpas slapta įsimylėjo „Bideno karą“?

Donaldas Trumpas ilgus mėnesius išdidžiai lipo ant rinkimų kampanijos scenų, pirštu rodydamas į Ukrainą ir garsiai deklaruodamas, kad šis kraujas bei milijardinės išlaidos yra išskirtinai „Joe Bideno karas“. Tai buvo patogus, lengvai virškinamas naratyvas jo rinkėjams: užteko didžiajam sandorių meistrui, sugrįžti į Baltuosius rūmus, ir viskas „pasibaigė” per 24 valandas. Tačiau, kaip dažnai nutinka D. Trumpo teatre, užkulisių realybė visiškai neatitinka scenoje rodomo vaidinimo, o šią kruopščiai megztą iliuziją netikėtai ir skausmingai subadė ne kas kitas, o pati Maskva.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas viešai ir neslepiant pašaipos dūrė pirštu į dvejopą D. Trumpo žaidimą. Maskva atvirai davė suprasti, kad garsieji D. Trumpo pareiškimai apie norą tuoj pat nutraukti paramą Ukrainai yra tiesiog paprastas melas, skirtas naivioms masėms. S. Lavrovas pastebėjo, kad Vakarų žiniasklaidoje pastaruoju metu nuolat nuteka informacija, rodanti visiškai priešingus D. Trumpo administracijos veiksmus. Kol viešai vaidinamas taikos balandis, realybėje ta pati administracija jau kelis kartus aktyviai prisidėjo prie naujų finansinių asignavimų Ukrainai, siuntė ginklus ir, kas svarbiausia, dalijosi kritiniais žvalgybos duomenimis.

Šis demaskavimas parodo tikrąją D. Trumpo strategiją – jis tiesiog negali sau leisti pralaimėti. Tas pats konfliktas, kurį jis dar vakar vadino „svetimu Bideno karu“, dabar tapo paties D. Trumpo geopolitinių ambicijų aikštele. Narcisistinė politiko prigimtis reikalauja pergalių, o tam, kad pabaigoje galėtum prisiimti nugalėtojo laurus, pirmiausia turi užtikrinti, kad tavo remiama pusė nepalūžtų. Todėl slapta pumpuodamas pinigus ir ginklus į frontą, D. Trumpas tiesiogiai investuoja į savo būsimą įvaizdį. Tai nebėra Bideno krizė – tai paties D. Trumpo karas, kuriame jis desperatiškai nori pasirodyti vieninteliu ir didingu nugalėtoju, net jei tam reikia visiškai paminti savo paties rinkėjams dalintus pažadus.