Pavasario lygiadienis – momentas pavasarį, kai Saulė, slinkdama ekliptika, atsiduria dangaus pusiaujo ir ekliptikos susikirtimo taškuose.
Apie kovo 20-21 d. visame Žemės rutulyje dienos ir nakties trukmė tampa vienoda. Nuo šios dienos šiauriniame pusrutulyje naktis – trumpesnė už dieną. Pietiniame pusrutulyje atvirkščiai – diena tampa trumpesnė už naktį.
Nuo seno žmonės tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, visus metus būsi tyras ir sveikas. Lygiadienio rytą saulė teka tiksliai rytuose. Toks paprotys praustis rytą užfiksuotas ir Velykų šventės metu, todėl tikėtina, kad kažkada Velykos buvo švenčiamos būtent per pavasario lygiadienį.
Dar XIX a. pradžioje pavasario lygiadienio apeigas protėviai atlikdavo pasirodžius jaunam Mėnuliui. Dar senesniais laikais jaunaties metu būdavo aukojamas ir valgomas gaidys, o pavasario lygiadienio vakarai laikyti šventvakariais.
Gamtoje per metus vyksta keturi tokie dideli virsmai: du lygiadieniai, pavasarį ir rudenį; vasarą – trumpiausios nakties, o žiemą – saulėgrįžos (ilgiausios nakties).
„Dabar pavasario lygiadienį Lietuvoje mažai kas švenčia. Juk tos tradicijos išnyko, ištrintos iš kultūrinės atminties. Mūsų protėviai daug dainuodavo – ne bet ką dainavo. Dainuodavo tas dainas, kurios vienu ar kitu metų laiku buvo tinkamos, reikalingos. Ir darbus dirbo ir dainas dainavo pagal saulės ratą danguje.
Pavasario šventėse buvo pagerbiamas vanduo: žmonės lankydavo šaltinius, upelius, juose prausdavosi. Netgi labindavosi su vandeniu. Šaltinius mūsų protėviai puošdavo žilvičių šakelėmis, apkaišydavo kačiukais, berželiais. Būdavo skamba senovinės dainos žodžiai: „Pavasaris pavandenis, plovė vanduo kalnus, klonis…“ :
Pavasaris pavandenis,
Sėmė vanduo kalnus klonis.
Sėmė vanduo kalnus klonis,
Tik nesėmė vieno kalno.
Tik nesėmė vieno kalno,
Ant to kalno putinėlio.
Ant to kalno putinėlio.
Po putinu šaltinėlį.
Tam putine gegulė kukavo.
Visas šalis vesalino.
Visas šalis vesalino,
Mažus vaikus balavino.
Taigi prie to šaltinio pasilabiname ir kylame ant piliakalnio, kur užkuriame naują pavasario ugnį, nes pavasarį, per lygiadienį, bočiai užgesindavo seną žiemos ugnį ir įkurdavo naują, švarią pavasario ugnį. Ją vadindavo Perkūno ugnimi. Tada tos ugnies senovėje parsinešdavo į namus ir toliau ją kūrendavo.
Mūsų protėviai nieko nedarydavo be reikalo; visos apeigos – pagrįstos, prasmingos, per tūkstančius metų prie mūsų gyvenimo būdo ir aplinkos priderintos… Mergelės anksčiau per pavasario lygiadienį stengdavosi kuo aukščiau sūpuoklėse pakilti, kad jų lineliai ilgesni užaugtų…
Dainuodavo Mergų sūpuoklines dainas:
Supkie meskie
Jūs, sasutės,
Jūs, sasu(tės),
Aukščiau aukščiau
Už medelių,
Už mede(lių),
Drūcau drūcau
Už ųžuolų,
Už ųžuo(lų).
Ųžalalia
Žali lapai,
Žali la(pai).
Žali lapai
Nubyrėjo,
Nubyrė(jo),
Per upelį
Nutekėjo,
Nutekė(jo).
Šioje dainoje galima įžvelgti surištą dainos žodžiais žmogaus , medžio, jo lapų ir vandens jungtį ..
Supkit meskit mani jaunų,
Ūcia lylia, lyliutełė,
(i) Kad ušvysčia aukštų kalnų,
Ūcia lylia, lyliutełė,
Aukštų kalnų, žalių girių,
Ūcia lylia, lyliutełė.
(i) Žali lapai nubyrėjo,
Ūcia lylia, lyliutełė,
Per upełį nutekėjo,
Ūcia lylia, lyliutełė.
Kadaise grumdavosi du raitelių būriai, siekdami parodyti savo jėgą.
šie Žemės budinimo papročiai atėję iš gilios praeities, juk visi nekantriai laukiame gamtos pabudimo, pirmos pavasario žalumos, pirmo pavasarinio griausmo.
bukimevieningi.inf. pagal Vidmantą Skernevičių ir Dornuva informaciją