Patiko? Pasidalinkite!

Artėjant prasmingiausiai lietuvių ir žemaičių šventei (nuo žodžio „šventas”), kai mūsų senoliai minėdavo Vėlines – rimties, susikaupimo ir pagarbaus ryšio su mirusiaisiais metą – šiandien vis dažniau regime liūdną reginį: vietoje žvakių ant kapų ir tylos prie protėvių ilsėjimosi vietų, gatvėse šėlsta kaukių karnavalai, pjaustomos moliūgų galvos ir perkamos pigios dekoracijos. Tai – ne tradicija, o pigus parsidavimas, atplaukęs iš svetimos kultūros.

Ar mes, lietuviai ir žemaičiai, tikrai tiek nutolome nuo savo šaknų, kad ramiai galime stebėti, kaip mūsų vaikai puikiai žino, kas yra „Helovynas“, bet nebežino, ką reiškia Vėlinės ar Ilgės? Argi mūsų protėvių papročiai tokie menki, kad juos galima iškeisti į plastmasinius kaukolių papuošalus ir išpjaustytus monstrus iš moliūgų?

Helovynas – ne mūsų šventė. Tai svetimas kitų kraštų paprotys, turintis net ir niūrių, su tamsos jėgomis siejamų atspalvių. Ir šiandien, kai mūsų tautai taip reikia dvasinės stiprybės, mes patys savo noru leidžiame, kad svetimos šaknys išrautų mūsiškes.

Lietuvių ir žemaičių kalbos, papročiai ir tikėjimas išgyveno šimtmečius tik todėl, kad mūsų senoliai mokėjo atsispirti primestoms svetimybėms. O mes? Mes patys kviečiame svetimą šventę į savo namus, savo kiemus, savo vaikų širdis. Kas toliau? Pamiršime sutartines, liaudies šokius, papročius – nes juk „smagiau“ pasikabinti plastikinį griaučių skeletą ar išpjaustytą moliūgą prie durų?

Tik tauta, kuri gerbia savo papročius, turi ateitį. Kas garbina svetimą, tas išduoda savą.

Šiandien, kai vėlinių laikotarpis ateina, susigrąžinkime pagarbą saviems protėviams. Užuot dėvėję kaukes, uždekite žvakelę. Užuot vaikęsi beprasmybių, prisiminkite, kad mūsų žemė alsuoja giliais papročiais, o mūsų tauta – amžina, kol mes patys jos neišduosime.

Nustokite būti mankurtais!


Patiko? Pasidalinkite!