Patiko? Pasidalinkite!

Kapčiamiesčio poligono klausimas tapo lakmuso popierėliu, atskleidžiančiu ne tik valdžios komunikacijos spragas, bet ir kai kurių politikų politinį cinizmą. Ryškiausias šio reiškinio pavyzdys – parlamentaras Remigijus Žemaitaitis, kurio vieša retorika šiuo klausimu keitėsi taip greitai, kad sunku patikėti.

Diskusijų pradžioje R. Žemaitaitis stojo į protestuojančių Kapčiamiesčio gyventojų pusę ir be jokių išlygų skelbė, kad poligonas apskritai nereikalingas. „Šiai dienai šis poligonas visiškai nereikalingas. Jis yra perteklinis. Pirmiau išnaudokite esamus poligonus. Šiandien, kaip rodo Ukrainos situacija, ne poligonai laimi karą, o modernios technologijos: dronai, IT sistemos. Poligonas naudos neturi“, – portalui Delfi aiškino politikas.

Tai nebuvo atsitiktinė ar emocinga frazė. Žemaitaitis nuosekliai dėstė argumentus, bandydamas sudaryti įspūdį, kad jo pozicija paremta geopolitine analize. Jis kalbėjo apie esą neefektyviai naudojamus esamus poligonus, apie neva pasenusią sunkiosios ginkluotės reikšmę ir net bandė remtis Ukrainos karo pamokomis. „Šiandien esantys poligonai yra nenaudojami pilnu efektyvumu. (…) Trečias dalykas, dėl ko aš nepritariu, tai ką rodo Ukrainos karo situacija – matome, kad sunkioji ginkluotė nėra tokia efektyvi“, – žiniasklaidai teigė jis.

Tačiau vos pasikeitus politiniam vėjui, kategoriškas „poligono nereikia“ virto visai kitu pasakojimu. Staiga paaiškėjo, kad pats poligonas jau nebe problema – problema tik procedūros, kompensacijos ir dialogas. R. Žemaitaitis ėmė kalbėti apie galimą balsavimą už poligono steigimą, jei tik bus įvykdytos tam tikros sąlygos.

„Mes už poligoną šiandien niekas nebalsuojame, nepalaikome tol, kol nebus susitarta su visuomene ir bendruomene“, – Žinių radijui aiškino politikas, kartu moralizuodamas kitus politikus ir ragindamas juos „pakelti užpakalius nuo sofų“.

Čia ir slypi esminė problema. Jei poligonas, kaip pats Žemaitaitis dar neseniai teigė, yra visiškai nereikalingas ir neturintis jokios karinės naudos, tuomet jokios kompensacijos ar susitarimai su bendruomene šios esminės tiesos nepakeistų. Jei objektas iš esmės žalingas ir perteklinis – jis neturėtų būti statomas jokiu atveju. Tačiau jei poligonas gali būti statomas, kai „tinkamai sumokama“, vadinasi, ankstesni griežti pareiškimai buvo ne principinga pozicija, o paprasta politinė vaidyba.

Dar daugiau – Žemaitaitis reikalauja, kad poligonui pritartų net 90 procentų vietos bendruomenės, nors puikiai supranta, kad tokio lygio sutarimas praktiškai nepasiekiamas. Tai leidžia jam ir toliau vaidinti „žmonių gynėją“, tuo pat metu paliekant atviras duris bet kokiam sprendimui, kurį vėliau bus patogu pateisinti.

Politiko, kuris vieną dieną tvirtina, jog poligonas neturi jokios naudos, o kitą dieną jau svarsto balsuoti už jo įsteigimą, problema nėra nuomonės kaita. Problema – melavimas ir intelektinės sąžinės stoka. Demokratinėje politikoje pozicijos gali keistis, tačiau tam reikalingas aiškus paaiškinimas ir atsakomybės prisiėmimas. Šiuo atveju nematome nei vieno, nei kito.

Toks Žemaitaičio elgesys ne tik žeidžia vietos bendruomenes, bet ir toliau griauna pasitikėjimą pačia politika. Kai politikas be jokio gėdos jausmo kalba visiškai priešingus dalykus skirtingoms auditorijoms, problema tampa ne poligonas, o pats politikas.

Galiausiai verta atkreipti dėmesį į tai, kada įvyko ši staigi Žemaitaičio pozicijos transformacija. Ji sutapo su R. Žemaitaičio apsilankymu Prezidentūroje. Natūralu manyti, kad po tokio vizito politikui galėjo būti labai aiškiai priminta, kur baigiasi patogus „liaudies gynėjo“ vaidmuo ir kur prasideda politinės sistemos realybė. Net jei tai nebuvo tiesioginis spaudimas, pats faktas, jog po šio susitikimo retorika kardinaliai pasikeitė, leidžia daryti išvadą apie politiko pažeidžiamumą ir priklausomybę.

Tai dar kartą patvirtina, kad R. Žemaitaitis nėra principingas politikas, gebantis iki galo stovėti už savo žodžius. Tai veikiau žmogus, kuris garsiai kalba apie pasipriešinimą „sistemai“, tačiau realybėje greitai prisitaiko prie jos taisyklių. Neatsitiktinai jis ir toliau Seime palaiko sprendimus dėl lėšų skyrimo Ukrainai, demonstruoja lojalumą dominuojančiai politinei linijai ir simboliškai sėdi su Ukrainos vėliavėle – visa tai rodo ne maištą, o konformizmą.

 

Prie šio pažeidžiamumo prisideda ir asmeninės aplinkybės. Politikas, turintis didelių finansinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, būsto paskolą, objektyviai tampa atsargesnis ir labiau priklausomas nuo stabilaus statuso bei pajamų. Tai nėra nusikaltimas, tačiau tai paneigia mito apie „nieko nebijantį kovotoją“ įvaizdį. Tokie politikai retai renkasi tikrą konfrontaciją – jie renkasi saugumą.

Todėl Kapčiamiesčio istorija tampa ne tik pasakojimu apie poligoną. Ji tampa perspėjimu rinkėjams. Kai politikas šiandien rėkia, kad objektas „visiškai nereikalingas“, o rytoj jau ieško formulių, kaip už jį balsuoti, prisidengdamas procedūromis ir sąlygomis, tai nėra lyderystė. Tai – manipuliacija. Tokiais veikėjais pasitikėti pavojinga, nes kritiniu momentu jie gins ne žmones ir ne principus, o save ir savo vietą sistemoje.

Atsiminkime (video žemiau), kaip Remigijus Žemaitaitis siūlė atsisakančius vakcinuotis tiesiog sukišti į kalėjimus. Jis yra perspėjęs, kad nesivakcinuojantys nuo COVID-19 ligos turėtų būti teisiami už žmogžudystę. Tai teigė buvęs partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas, vėliau – partijos „Laisvė ir teisingumas“, o dabar – partijos „Nemuno aušra“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis.

 


Patiko? Pasidalinkite!