Pastaraisiais dešimtmečiais visuomenėje ryškėja pavojinga tendencija – sugedęs daiktas vis dažniau nėra taisomas, o tiesiog išmetamas ir pakeičiamas nauju. Ypač tai pastebima tarp žmonių, gimusių po 1990 metų. Ši karta augo jau visai kitokioje ekonominėje ir kultūrinėje sistemoje, kur dominuoja paprastas, bet pavojingas principas – dirbk, pirk, išmesk ir vėl pirk.
Ankstesnės kartos, ypač augusios tarybiniais laikais, buvo priverstos gyventi ribotų išteklių sąlygomis. Dėl to žmonės mokėjo saugoti daiktus, juos prižiūrėti ir, svarbiausia, remontuoti. Sugedęs televizorius, skalbimo mašina ar net batai nebuvo laikomi atlieka – tai buvo daiktas, kuriam dar galima suteikti antrą gyvenimą. Daugelį gedimų žmonės taisydavo patys arba kreipdavosi į meistrus. Toks požiūris ugdė atsakomybę, taupumą ir supratimą apie daiktų vertę.
Suformuota nauja karta (vartotojas), kuri net nebando suprasti gedimo priežasties. Sugedo telefonas? Perkamas naujas. Sugedo buitinė technika? Dažnai net nesvarstoma apie remontą.
Paradoksalu tai, kad tuo pačiu metu ši karta aktyviai kalba apie ekologiją, rūšiuoja atliekas ir kompostuoja organines šiukšles. Tai sveikintina, tačiau kyla klausimas – ar rūšiavimas gali kompensuoti perteklinį vartojimą? Atliekų rūšiavimas yra tik pasekmių mažinimas, bet ne problemos sprendimas. Didžiausia žala aplinkai daroma ne tada, kai daiktas išmetamas, o tada, kai jis gaminamas: naudojami resursai, energija, transportas ir sukuriama tarša.
Perteklinis pirkimas sukuria iliuziją, kad žmogus gyvena patogiau ir moderniau, tačiau iš tikrųjų jis tampa priklausomas nuo vartojimo ciklo. Daiktai praranda vertę, o kartu silpnėja ir žmonių gebėjimas spręsti problemas, mokytis praktinių įgūdžių bei atsakingai vertinti turimus resursus.
Svarbu suprasti, kad technologinė pažanga pati savaime nėra blogis. Problema atsiranda tada, kai patogumas tampa svarbesnis už racionalumą. Sugedęs daiktas ne visada turi būti taisomas bet kokia kaina, tačiau sprendimas jį išmesti net netikrinus remonto galimybių rodo ne progresą, o vartotojišką abejingumą.
Jeigu visuomenė iš tikrųjų nori saugoti aplinką, būtina keisti požiūrį į vartojimą. Reikia skatinti remonto kultūrą, palaikyti meistrus, mokyti jaunimą praktinių įgūdžių ir ugdyti supratimą, kad ilgaamžis daiktas yra vertybė, o ne atsilikimo ženklas.
Tikrasis tvarumas prasideda ne nuo šiukšlių rūšiavimo, o nuo atsakingo sprendimo – ar tikrai reikia pirkti naują daiktą, jei seną dar galima pataisyti.
Vaidas Žemaitis Lekstutis