Socialiniai tinklai seniai pripratino žmones prie keistų pasisakymų, tačiau kartais atsiranda veikėjų, kurie sugeba nustebinti net visko mačiusią interneto publiką. Šįkart tuo pasirūpino Vygantas Kelertas, nusprendęs, kad geriausias būdas kritikuoti žmogų – viešai aptarinėti jo lytinį organą.
Ir čia natūraliai kyla svarbiausias klausimas: kaip penkiasdešimt metų perkopęs vyras prieina prie minties, kad vieša „pimpalometrija“ yra intelektuali diskusijos forma?
Normalus žmogus kritikuoja:
- Idėjas
- Argumentus
- Veiksmus
- Pasisakymus
Tačiau Vyganto Kelerto lygio „analitika“ prasideda ten, kur baigiasi intelektas ir prasideda obsesinis domėjimasis svetimais tarpukojais.
Dar keisčiau tai, kad viešai buvo kalbama taip, tarsi žmogus būtų atlikęs kažkokį realų matavimą. Todėl visuomenė turi pilną teisę paklausti:
- Kaip tiksliai buvo nustatytas tas dydis?
- Ar buvo naudojama liniuotė?
- Gal egzistuoja speciali Kelerto matavimo metodika?
- Ar Idzelis apskritai davė leidimą tokiems „tyrimams“?
- O gal buvo atliktas abipusis palyginimas?
Nes kitaip atrodo labai keistai: suaugęs vyras viešai fantazuoja apie kito vyro genitalijas ir pateikia tai kaip rimtą kritiką.
Ir čia svarbiausia ne pats vulgarumas. Svarbiausia – intelektualinis lygis. Kai žmogus nebesugeba formuluoti argumentų, nebediskutuoja apie idėjas ir vietoje to pereina prie genitalijų temos, tai yra klasikinis intelektualinio bankroto požymis.
Tokio tipo „humoras“ dažniausiai būdingas:
- paaugliams komentarų skiltyse,
- girtiems filosofams,
- arba žmonėms, kurie nebesugeba kitaip atkreipti dėmesio.
Tačiau kai tuo užsiima penkiasdešimtmetį perkopęs žmogus, situacija tampa nebe kandžiai juokinga, o tiesiog absurdiška. Nes visuomenė tikisi bent minimalaus brandumo. O čia gaunasi vaizdas, lyg visas pasaulis būtų matuojamas ne argumentais, ne vertybėmis ir ne logika, o „vulvomis, člienais ir peniais“.
Ir kuo garsiau kažkas matuoja kitų vyrų organus, tuo labiau atrodo, kad problema slypi ne kitų kelnėse, o paties „matuotojo“ galvoje.
SN inf.