Liepos 13-oji Lietuvoje minima kaip Žemaičių vienybės diena. Iš pirmo žvilgsnio – graži proga paminėti mūsų tautos dalies išskirtinumą, jos kovas, kultūrą ir tapatybę. Tačiau man ši diena – ne šventė. Tai veikiau simbolinis spektaklis, kuris labiau primena cirką nei tikrą vienybės išraišką.
Žemaičių vieningumas man nėra vienkartinė eisena ar folklorinis pasirodymas. Vieningumas – tai bendros pasaulėžiūros turėjimas, tai savęs suvokimas kaip dalies gyvos istorijos, kuri per šimtmečius brendo per kraują, kovą ir pasipriešinimą. Tikra vienybė turi stuburą. Ji neapsiriboja tautiniais rūbais ar sceninėmis kalbomis.
Todėl kyla klausimas: kaip gali žmogus, kuris vidumi linksta prie kryžiaus ir krikščioniškos pasaulėžiūros, tuo pat metu vadintis žemaičiu ir švęsti Žemaičių vienybės dieną? Tai – ne tik vidinis prieštaravimas, tai – vertybinis susipainiojimas. Juk žemaičiai buvo tie, kurie šimtmečius narsiai priešinosi kryžiuočių ideologijai. Tai nebuvo tik religinis nesutarimas – tai buvo žiaurus, kruvinas pasipriešinimas ideologijai, atėjusiai su kalaviju, ugnimi ir prievarta.
Žemaičių kaimai buvo deginami, žmonės žudomi, o jų žemės perrašinėjamos svetimųjų vardais. Ir štai šiandien, vietoj gilesnio tapatybės apmąstymo, mums siūloma „vienybės šventė“, kuri labiau primena teatrinį spektaklį nei gyvą istorinės atminties pagerbimą.
Todėl aš renkuosi nešvęsti. Ne dėl neapykantos, o dėl pagarbos – pagarbos tiems, kurie tikrai priešinosi. Pagarbos tikrai vienybei, kuri nėra fasadas, o vidinis kelias.
Durbės mūšio minėjimas ar istorinė parodija?
Durbės mūšis – tai ne šiaip istorinė data. Tai simbolis. Tai liudijimas, kad mūsų protėviai sugebėjo susivienyti ir nugalėti žiaurią, prievartinę jėgą – Kryžiuočių ordiną. Tai buvo kova ne tik už žemę, bet ir už dvasią, už teisę gyventi pagal savas vertybes.
Tačiau kai apsilankai Durbės mūšio minėjime Latvijoje, šalia Liepojos esančiame Durbės kaime, pamatai visai kitą vaizdą. Ten susirinkę „minėtojai“ – ne didvyriai, o dažnu atveju patys kryžiuotiškos ideologijos skleidėjai ir jos simbolių garbintojai. Žmonės, kurie, kaip man gerai žinoma, tapatinasi su krikščionybe – ta pačia jėga, prieš kurią mūsų protėviai tada stovėjo iškėlę kalaviją. Ir dabar jie ten rengia teatralizuotus vaidinimus, dėvi šarvus, kala monetas ir bando „paminėti“ istorinę pergalę. Dauguma iš jų yra nacistinių pažiūrų, garbina Hitlerį, džiaugiasi Vokietijos (kryžiuočių) brigados buvimu Lietuvoje ir, žinoma, pasisako už karą Ukrainoje (tarpusavio brolių slavų žudynes).
Man tai – ne šventė. Tai parodija. Tai tyčiojimasis iš mūsų protėvių atminimo. Koks tai minėjimas, kai patys minintys net nesuvokia (ar nenori suvokti), prieš ką tada kovojo mūsų senoliai? Kokia čia vienybė, kai po vienybės vėliava telkiasi žmonės, kurie išpažįsta tą pačią ideologiją, nuo kurios mūsų kraujas tryško per šimtmečius?
Tokie „minėjimai“ – tai ne pagarbos išraiška, o istorinis nenuoseklumas, jei ne visiška veidmainystė. Jų esmė – ne priminti tiesą, o užmaskuoti ją po folkloru ir teatralizuotu šou. Ir todėl man tai neturi jokios vertės. Nevažiuoju ten, nes noriu likti ištikimas tiems, kurie iš tiesų kovojo – ne dėl scenos, o dėl laisvės.
Todėl tokio tipo „minėjimuose“ – kuriuose dominuoja kryžiuočių ideologijos tęsėjai, persirengę kryžiuotiškais šarvais ir vaidinantys „vienybę“ – aš nedalyvauju. Į juos žiūriu kaip į mankurtų pasilinksminimus – žmonių, kurie ne tik pamiršo savo praeitį, bet ir džiūgauja tuose cirkuose, kurie niekina jų protėvių aukas. Tai ne pagarba, o istorinis farsas. Tai ne vienybė, o atminties išniekinimas.
Žemaitukai – kultūros paveldas, ne šou elementas
Žemaitukai – tai viena seniausių Europos arklių veislių, laikoma Lietuvos tautiniu paveldu. Šie arkliai protėvių buvo naudoti karuose (net Žalgirio mūšyje), puikiai tiko miškingoms, pelkėtoms vietovėms, buvo svarbūs ūkio darbuose ir žmonių gyvenime.
Teatralizuotas jodinėjimas ir cirkas
Pastaruoju metu žemaitukai kartais naudojami parodose, istoriniuose inscenizacijose, žygiuose, o kai kur – net cirko ar šou elementuose, su kostiumais, dirbtiniais triukais ar pertekliniu teatrališkumu.
Kodėl tai kelia pasipiktinimą?
Tai rodo istorinės pagarbos stoką. Mūsų protėviai žemaitukus gerbė kaip partnerius, pagalbininkus, o ne šou gyvūnus. Jų naudojimas „cirko” pasirodymuose gali atrodyti komercinis, paviršutiniškas ar net žeminantis. Taip pat, prarandamas autentiškumas – istorinės rekonstrukcijos virsta spektakliais ir nukrypsta nuo esmės. Tai gali iškreipti žmonių supratimą apie žemaitukų tikrą paskirtį ir vertę. Paminėkime ir gyvūnų gerovės klausimą: nors žemaitukai stiprūs ir ištvermingi, jų naudojimas netinkamose sąlygose (cirko pasirodymuose) gali būti neetiškas ir nepagarbus.
Telšių „Žemaičių vienybės“ šventė – prieštara pačiai žemaitiškumo esmei
Telšiuose taip pat kasmet minima vadinamoji Žemaičių vienybės diena. Deja, tai dar viena vieta, kurioje matau ne vienybę, o vertybinį išsikreipimą. Išoriškai viskas atrodo tvarkinga – vėliavos, tautiniai rūbai, kalbos, kultūriniai renginiai. Bet iš vidaus – tai dar viena scena, kurioje žemaitiškumas tampa tuščia dekoracija, o ne tikru, gyvu reiškiniu.
Aš suprantu, kad dabartinė Telšių valdžia yra nuolanki bažnyčiai. Tai matoma ir iš sprendimų, ir iš simbolikos, ir iš tonacijos, kuria kalbama apie mūsų istoriją. Lygiai taip pat suprantu, kad Žemaičių kultūros draugija – nors ir deklaruojanti kultūros puoselėjimą – šiandien yra praktiškai neatsiejama nuo bažnytinės institucijos.
Bet jei jau taip, tai būkime sąžiningi: tada nereikėtų šiai veiklai kišti Žemaitijos vardo. Nes tai, kas ten vyksta, visiškai prieštarauja mūsų protėvių vertybėms – tiems, kurie šimtmečius kovojo prieš krikščioniškos ideologijos primetimą kalaviju ir per kraują.
Žemaitija buvo paskutinė Europos žemė, kuri stojo prieš krikščionybės ekspansiją. Tai nebuvo užmaršties ženklas – tai buvo sąmoningas, tvirtas apsisprendimas gyventi pagal savą pasaulėžiūrą. O dabar, kai „žemaitiškumas“ išnaudojamas kartu su kryžiumi rankoje – tai yra išdavystė. Išdavystė ne tik jų aukai, bet ir pačiai sąvokai žemaitis.
Pareiškimas prieš istorinį išniekinimą ir paviršutinį vienybės fasadą
Aš – Vaidas Žemaitis. Ne vardu, o esme. Ne dėl tautinio kostiumo, o dėl istorinio stuburo, kuris perduotas man per kraują, kovą ir atmintį.
Aš į cirko pasirodymus nevaikštau. Aš to nešvenčiu. Aš į tuos šou žiūriu kaip į mankurtų pasilinksminimus – žmonių, kurie pamiršo, kas jie buvo, ir šoka svetimos dvasios ritmu.
Šiame manifeste aš kviečiu visus, kurie dar jaučia tikrą žemaitišką dvasią, susimąstyti:
Ar mūsų vienybė šiandien gyva, ar tik imituojama?
Ar mes atiduodame pagarbą protėviams, ar leidžiame jų vardą išnaudoti?
Tikra vienybė gimsta ne ant scenos, o sąžinėje.
Todėl pareiškiu: kol „vienybės šventės“ bus grindžiamos kryžiuočių palikimu, o ne mūsų protėvių dvasia – aš jose nedalyvausiu. Ir kitiems linkiu ne vaidinti vienybę, o ja gyventi.
Vaidas Žemaitis Lekstutis
Teisingai.