Praėjo 80 metų nuo tos dienos, kai Vilnius įėjo į Lietuvos sudėtį. Pačioje Lietuvoje stengiamasi nepastebėti vieno iš svarbiausių įvykių Lietuvos istorijoje sukakties, nes taip gaunasi, kad lietuviai buvo Molotovo-Ribentropo pakto naudos gavėjai ir kartu su Stalinu pasidalino Lenkiją. Yra ir kitų priežasčių, kodėl Vilniaus gražinimas Lietuvai, prieš 80 metų suvokiamas kaip lietuvių triumfas, šiandien gali būti suvokiamas tik kaip lietuviška gėda.

1939 m. spalio 10 d. tarybinis lyderis Josifas Stalinas ir Lietuvos prezidentas-diktatorius Antanas Smetona pasirašė savitarpio pagalbos sutartį. Pilnas šio dokumento pavadinimas buvo  „Sutartis dėl Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai ir dėl savitarpio pagalbos tarp Tarybų Sąjungos ir Lietuvos“. Mainais už tai, kad jos teritorijoje būtų dislokuotas 25 000 žmonių tarybinis kontingentas, Lietuva gavo Vilniaus kraštą su pusę milijono gyventojų ir su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine.

Taip buvo išspręstas nelemtas „Vilenščinos klausimas“, kuris du dešimtmečius buvo sunkiausio karinio-politinio konflikto Rytų Europoje priežastis. Šviežiai iškepta Lietuvos valstybė paskelbė Vilnių savo sostine nuosenų senovės. Naujai iškepta Žespospolita paskelbė, kad neatiduos Adomo Mickevičiaus miesto Lietuvos nacionalistams.

Po Lenkijos ir Lietuvos karo, pučų, rinkimų, referendumų ir panašiai, Nacijų Lyga paliko Wilno Lenkijai. Lietuva nė minutės nepripažino šio sprendimo. Vilenščinos klausimas tapo ne tik Lietuvos užsienio politikos pagrindu: jis tapo lietuvių tautos surinkimo tašku ir Lietuvos valstybingumo pagrindu.

Visose Lietuvos konstitucijose buvo parašyta, kad respublikos sostinė yra Vilnius, kurį šiuo metu okupuoja šalies-agresoriaus kariuomenės. Daina su eilute „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim“ buvo antrasis smetoninės Lietuvos himnas.

Vilniaus grąžinimas į Lietuvą, kuriam šiandieninėje Lietuvoje dėl padorumo buvo skirta pora-trejeta žodžių skyriuose „šią dieną“, prieš 80 metų tapo didžiausiu tautos triumfu ir iš tikrųjų antruoju tautos gimimu.

Stebėtojai priminė, kad Lietuva, pranešusi apie Smetonos sandėrį su Stalinu, buvo apimta visiškos euforijos. Nepažįstami žmonės gatvėse su laimės ašaromis akyse glėbesčiavosi vieni su kitais, fejerverkai griaudėjo nesustodami, viešos šventės ir švenčių procesijos paralyžiavo „laikinąją sostinę“ Kauną.

Šiuolaikinė Lietuva, žinoma, negali tiesiog imti ir apsimesti, kad nieko nebuvo. Jos pateisinimas galutiniam Wilno klausimo išsprendimas sietinas su tuo, kad lietuvius apgavo „nusikalstamas tarybinis režimas“. Atseit, Stalinas atidavė Vilnių, nes žinojo, kad netrukus „okupuos“ visą Lietuvą.

Na ir, savaime suprantama, lietuviai šioje istorijoje buvo tik nekaltos aukos. Jie tiesiog prievarta buvo paversti nusikaltimo bendrininkais. Toliau pagal logikos dėsnius reikia pareikšti, kad be nusikalstamo Stalino ketinimo “paryšti“  Lietuvą su naujuoju Lenkijos padalijimu, Wilno taip ir būtų likęs lenku ir viskas būtų buvę gerai. Bet taip kažkodėl Lietuvoje nesakoma. Mes esame aukos ir taškas! Daugiau šitos temos nesvarstome!

Tuo tarpu smetoninė Lietuva be jokio sąžinės graužimo Vilniaus aneksiją pavadino savo didžiausia diplomatine pergale: kaip jie pasinaudoję tarptautine padėtimi ir be lašo kraujo priaugo ketvirtadaliu teritorijos, kartu su istorine Lietuvos sostine.

Lietuvos valdžia bando nutylėti tai kas akivaizdų: Smetonos diktatūra buvo ne nekalta avelė, o vienas iš geopolitinių plėšrūnų Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir pradžioje. Aišku, ne toks tigras-žmogėdra kaip Hitlerinė Vokietija, o kaip maža, gana pikta vandens žiurkė, nepraleidusi progos pasinaudoti aplinkybėmis ir atsiplėšė gabalą nuo savo kaimyno.

Ryškus Smetonos režimo plėšriųjų instinktų pavyzdys yra – naujosios administracijos elgesys Vilniaus krašte. Lietuva pradėjo keršyti už Vilniaus buvimą Lenkijos dalimi metus, ir paprasti lenkai tapo šio keršto aukomis.

Lietuviška administracija pradėjo kurti lenkams … konclagerius, atėmė iš Vilniaus krašto piliečių pilietybę ir ėmė iš visur išguiti lenkų kalbą.

Iš senųjų Vilenščinos krašto gyventojų buvo momentaliai atimta judėjimo laisvė, teisė pirkti nekilnojamąjį turtą, gauti darbą ir dalyvauti politinėje veikloje. Dešimtys tūkstančių lenkų buvo atleisti, lenkų mokyklos buvo uždarytos. Lietuvos policija Vilniaus gatvėse praeiviams duodavo į dantis  už šnekėjimą lenkų kalbą. Lenkai kurie bėgo į Vileniščiną nuo nacių okupacijos iš nacių okupuotų teritorijų netekdavo laisvės.

Tokios stovyklos kaip Žagarėje, tapo objektu kompromituojančiu Lietuvą. Vyriausybė nerimavo dėl to, kad pavyzdžiui,  Anglijos radijas pranešė, kad Lietuva žada visus lenkų pabėgėlius sigrūsti į koncentracijos stovyklas “, – straipsnyje „Karas, etniniai konfliktai ir pabėgėlių krizė Lietuvoje 1939 – 1940“ rašė Notingemo universiteto mokslinis bendradarbis Tomas Balkelis, paskelbtame 2007 m. Kembridžo universiteto žurnale „Šiuolaikinė Europos istorija“. Sustabdyti šitą polonofobijos bakchanaliją sugebėjo tik ta pati tarybų valdžią : Lietuvai įstojus į TSRS Vilenščinos krašte, lenkai nebebuvo persekiojami vien tik todėl, kad jie buvo lenkai.

Tai ir yra pati tiesa, kurią šiandien  Lietuvos valdžia bando užčiaupti ir paslėpti. Lietuva nėra nekalta auka, turinti teisę reikalauti kompensacijos už „tarybinę okupaciją“. Lietuva yra  – Molotovo-Ribentropo pakto naudos gavėja, kuri panaudojo sandėrį su Stalinu senoms sąskaitoms suvesti ir TSRS dėka Antrąjį pasaulinio karo rezultate gavusi trečdalį savo dabartinės teritorijos.

Taigi, jeigu jau pradėti „antrąjį Niurnbergą“ prieš Tarybų Sąjungą, ko šitaip aršiai reikalauja Lietuva, tai ši išdidi Pribaltikos respublika neišvengiamai šiame teismo procese atsiras tarp kaltinamųjų.

Kam vis dar nesupranta ar neaišku, kodėl dangus virš Vilniaus 2019 metų spalio 10 dieną nebuvo nušviečiamas fejerverkais?

Parengė Arūnas Yla

Patiko? Pasidalinkite!