Patiko? Pasidalinkite!

Tapau tėvu. Truputį daugiau kaip prieš metus. Lyg ir turėtų būti džiugu. Tačiau… Mano vaiko mama besilaukdama išėjo. Išėjo pas kitą. Puoselėtos svajonės apie laimingą šeimą, pilną ir gausią, žlugo. Gyvenime ne visko, ko norima, pasiekiama. Ką darysi. Visgi, tai, kad motina lengvu gestu gali mūsuose atriboti nuo vaiko tėvą, man dar ir šiandien kelia lengvą nuostabą.

Per paskutinius metus kalbėjausi su bene šimtu skyrybas išgyvenusių vyrų, kurie neteko ar netenka savo vaikų. Daugelio jų skyrybų priežastis vadovavimo perleidimas moteriai arba dar kitaip vadinama dominavimo inversija. Tolesnė tėvo atstūmimo schema paprasta: vaikas lieka gyventi su mama, tėčiui apribojama ar sukuriama griežta prieiga prie vaiko (kas turint lankstų liežuvį lengvai įgyvendinama), vaikui, jo aplinkai įteigiama, kad tėvas niekšas, o kai atstumtas tėtis nuleidžia rankas, jis apkaltinamas, kad vaikas jam nerūpi.

Būna atkaklių tėčių, nelinkusių atiduoti savą atsakomybę spręsti vaiko likimą į mamos rankas. Šie ieškodami teisybės įsuka teismų, vaikų teisių, socialinių rūpybų, skundų, policijų, baudų, antstolių karuselę. To pasekmėje tėčio kovos už vaiko teisę į tėvą veiksmai dažniausiai nukreipiami prieš jo paties siekį vis labiau atribojant nuo jo vaiką. Vienas kitas, net su apribota tėvyste, dešimtmečiais tęsia kovą už galimybę auklėti savo vaikus, kuria judėjimus, dalyvauja visuomenės švietime, pluša teisės aktų ir teismų praktikų keitime ir pan.

Atsakomybė ir kaltė gula ant vyro. Jam nepavyko padaryti savo vaiko mamos laimingos, rasti sprendimo, jis nesugebėjo susitarti. O susitarti su įsiskaudinusia teisiškai privilegijuota mama neišeina. Vaiko gerovei palankus susitarimas dailiajai lyčiai nėra naudingas. Vienišos mamos statusas visuomenėje yra gerbtinas ir globotinas. Mama pelnosi iš gero alimentinio biznio. Patenkinamas motinos instinktyvus noras globoti savo vaiką. Psichologiniu smurtu ir manipuliacijomis vaiku prieš tėvą suvedamos konfliktinių skyrybų ir motinos neišpildytų lūkesčių sąskaitos.

Betėvystės poveikis vaikui žiaurus. Ne procentais, bet kartais didėja savižudybės, narkomanijos, alkoholizmo, psichikos sutrikimų, negebėjimo kurt šeimą vaike rizika. Tėvų atstūmimo sindromo žala vaikui psichologų yra lyginama su vaiko seksualinės prievartos žala. Kai kuriose užsienio šalyse, pavyzdžiui, JAV, Olandijoje, už tėvo atstūmimo sindromo atvejus atskirtį sukūrusi pusė baudžiama laisvės atėmimu. Kenčia ir pati mama. Didėja rizika nutrūkti itin vaiku besirūpinančios mamos ir ūgtelėjusio vaiko santykiui.

Problemos mąstai dideli. Lietuvoje, pavyzdžiui, kas ketvirtas vaikas gyvena nepilnoje šeimoje, kas antra santuoka išyra, skyrybų daugėja, gausių šeimų mąžta, gimstamumas mažėja, mažėja ir žmonių. Taip ardomi tautų išlikimo pamatai.

Kas kaltas? Kodėl nepaisant mokslininkų, visuomeninių judėjimų, valstybinių institucijų pastangų šiuose frontuose aplinkinės tautos patiria pralaimėjimus. Viena aišku, šiems klausimams reikia gerokai didesnio dėmesio.

Gal šioje padangėje yra daugiau tėčių norinčių atsiraitot rankoves, kad būtų prikelta lygiavertiškesnė tėvystė priimant pataisas, pagal kurias skyrium gyvenantys tėvai augintų vaikus bendra tvarka 50:50? Pvz. pataisa

Lygiavertės tėvystės privalumai pagal Warshak R. A. Psychology, Public Policy, and Law 2014, Vol. 20, No. I, 46-67

  1. Kaip tai yra skatinama, kad abu tėvai lygiavertiškai dalintųsi vaiko priežiūra neišsiskyrusiose šeimose, mūsų manymu, socialinių mokslų, tyrusių tėvų-vaikų santykių pilnavertiškumą ir ilgalaikę sveikų tėvų-vaikų santykių naudą vaikams, sukaupti įrodymai patvirtina, jog turėtų būti įprasta taikyti lygiavertės tėvystės (angl. – shared parenting) modelį visų amžių vaikams, įskaitant mažamečius vaikus. Pripažįstame, kad yra tokių tėvų ir situacijų, kada lygiavertė tėvystė būtų netinkama, pvz. esant žemiau, 7 punkte, nurodytoms situacijoms.

  2. Mažamečių vaikų interesus labiausiai atitinka situacija, kai du adekvatūs tėvai laikosi tėvystės plano, užtikrinančio vaikams subalansuotą ir reikšmingą kontaktą su kiekvienu iš tėvų, vengiant vieningo visoms šeimoms šablono, paskirstančio laiką su vaiku tarp tėvų.

  3. Šiame dokumente aptartų tyrimų rezultatai paprastai teikia pirmenybę tokiems tėvystės planams, kurie paskirsto mažamečių vaikų laiką su kiekvienu iš tėvų veinodesnėmis dalimis. Vaiko raidos teorija ir duomenys rodo, kad paprastai kūdikiai prisiriša prie kiekvieno iš tėvų, ir kad vienam iš tėvų ilgą laiką nedalyvaujant vaiko gyvenime, tas ryšys nukenčia. Tyrimų apie neišsiskyrusiose šeimose auginamus vaikus duomenys, kaip ir darželių tyrimų duomenys, rodo, kad jei vaikai praleidžia bent pusę laiko su vienu iš tėvų, to su kaupu pakanka vaiko interesams patenkinti. Taigi, siekiant kiek įmanoma padidinti vaiko galimybes sukurti gerus ir tvirtus santykius su abiem iš tėvų, skatiname abu tėvus kiek įmanoma daugiau laiko praleisti su savo vaikais. Tėvams visiškai nereikia nerimauti, jei jie dalinasi laiką, praleidžiamą su vaikais, pusiau, iki 50/50 procentų dalimis, jei tik tai techniškai įmanoma suderinti su tėvų užimtumu.

  4. Atlikti tyrimai apie vaikų nakvojimo tėčio namuose įtaką pirmenybę teikia tam, kad kiekvienas iš tėvų turėtų rūpintis mažesniais nei 4 metų amžiaus vaikais ir naktimis, o ne tam, kad vaikai nakvotų tik tuose pačiuose namuose. Mes manome, kad teoriniai bei praktiniai argumentai, pritariantys vaikų nakvynėms pas kiekvieną iš tėvų, yra įtikinamesni, nei nuogastavimai, kad nakvojimas su kiekvienu iš tėvų gali trikdyti vaiko raidą. Norint pritaikyti mažamečių vaikų auklėjimo planą prie tėvų galimybių būtina atsižvelgti į praktinius aspektus. Tokie aspektai neišryškės laboratorinėmis sąlygomis, jie nenustatomi dabartiniuose tyrimuose, tačiau jie akivaizdūs patiems tėvams bei juos konsultuojantiems specialistams, kurie turėtų stengtis sudaryti įgyvendinamus tėvystės planų variantus.


Patiko? Pasidalinkite!