Esu tolerantiškas juodiems žmonėms. Verkiau žiūrėdamas filmą “Dėdės Tomo trobelė”, piktinausi rasistais, nužudžiusiais Martiną Liuterį Kingą ir džiaugiausi Obamos pergale. Tą toleranciją man įskiepijo tarybinė sistema, nes juodi žmonės buvo pagrindiniai mūsų šalies draugai.
Pirmą kartą gyvą juodą žmogų sutikau kai buvau dar pionieriumi. Į mūsų miestą atvyko juodų revoliucionierių delegacija ir mūsų pionierių būrelį pasiuntė pasitikti. Pamenu, saliutavome, padainavome kažkokią revoliucinę dainą, jie mums paspaudė rankas. Kiek pamenu, nieko išskirtinio nepajutau. Žmonės kaip žmonės… Ir kodėl jų tais laikais taip nemylėjo Amerika?..
Kiek paaugęs, dar vieną juodą lietuvį sutikdavau Šilutės turguje. Žinote, labai jis mums visiems patikdavo. Juodas žmogus, o kalba lietuviškai. Pasirodo, tai buvo užsieniečio ir vietinės mergaitės meilės vaisius. Mergaitė ir vaikas pasiliko, o meilė ir draugas pradingo.
Atsivėrus sienoms, atsiradus galimybei išvykti į demokratinius Vakarus, gyvai pamačiau skriaudžiamą juodą žmogų. Gaila buvo žiūrėti, bet padėti niekuo negalėjau. Stovėjau vienoje didelėje įmonėje ir laukiau, kada pradės krauti. Netoliese atsileidęs kapstėsi griovyje su kastuvu juodas pilietis. Nežinau, ko jis ten ieškojo, bet, matyt, taip reikėjo.
Teritorijoje kabėjo keletas garsiakalbių. Per juos vairuotojus pakviesdavo prie rampos ar perduodavo kitą informaciją. Nesupratau tos šalies kalbos, bet pasigirdęs „garsiakalbio“ tonas buvo iškalbingas ir tuoj pamačiau, kam jis skirtas. Juodas žmogus padėjo kastuvą ir nuėjo į vilkiką. Privažiavo prie priekabos ir vėl pasigirdo piktas balsas. Darbininkas išlipo ir nuėjo link pastato. Nužingsniavus pusę kelio, „garsiakalbis“ vėl užriaumojo. Juodas žmogus grižo prie griovio ir pasiėmė ant žemės šviesą atspindinčią liemenę. Atkreipiau dėmesį į lauke rūkykloje sėdinčius kitus darbuotojus, kurie buvo be liemenių ir kažką linksmai kalbėdami sekė akimis juodą žmogų. Nepriėjus ofiso „garsiakalbis“ liepė darbuotojui grįžti į mašiną.
Nutempė priekabą prie kitos rampos ir „garsiakalbis“ liepė sugrįžti prie žemės darbų, o rūkykloje sėdintys žmonės, žiūrėdami į duobkasį, garsiai juokėsi ir kažką rėkavo. Truputį pakasus, „balsas“ nurodė vėl keliauti į mašiną. Nutempus priekabą nuo rampos, grąžino juodą žmogų į griovį. Mačiau, kaip jis kažką piktai burnoja sau po nosimi. Kai balsas vėl liepė kažkur eiti, juodas žmogus sviedė kastuvą į vidurį aikštės ir nudrožė tiesiai link vartų. Nors garsiakalbis piktai komandavo, vyrai iš rūkyklos taip pat kažką riktelėjo, bet tas išėjo lauk nė neatsigrįždamas. Nežinau, kas tai – pasityčiojimas ar rasizmas, bet man toks elgesys su juodu žmogumi paliko nemalonų įspūdį. Taip pirmą kartą gyvai pamačiau skriaudžiamą juodą žmogų. Man jo buvo gaila, nes tarybiniais laikais buvo įskiepyta tolerancija juodaodžiams, (tik niekas nieko tais laikais neaiškino apie gėjus). Man rodos, kad tais laikais Tarybų šalyje jų nebuvo, o jei ir buvo, tai gyliai pogrindyje, arba Vakaruose.
Jei pirmą juodaodį pamačiau dar Tarybų šalyje, tai pirmus gėjus išvydau Vakaruose ir net nesuvokiau, kas tai. Sustojau prie sankryžos. Degė raudonas šviesoforo signalas. Atkreipiau dėmesį į du jaunuolius stovinčius prie kelio. Mačiau, kad kažkas ne taip, bet iš pradžių nesupratau, kas ne taip. Jie stovėjo susikibę už rankų kaip darželinukai. Pastebėję mano nustebusį žvilgsnį, jie pradėjo bučiuotis, o užsidegus žaliam šviesoforo signalui, meiliai susikabinę, skersakiuodami į mane, perėjo per gatvę. Vieną kartą pamatęs gėjus, juos pradėjau pastebėti ir dažniau. Ypač daug jų matydavau aikštelėse. Jie ten būriais rinkdavosi, kartais vairuotojus pakalbindavo, ar akių mirktelėjimais bandydavo suvilioti, bet ne įkyriai. Su laiku prie jų akys priprato ir nė dėmesio nebekreipiau. Jie gyvena savo gyvenimą, aš savo ir vieni kitiems savo gyvenimo požiūrių per prievartą nekišame. Nemanau, kad jie kažkuo išskirtiniai, kad jiems būtų skirta daug papildomo dėmesio, bet paskutiniu laiku jie, matyt, pasiilgo dėmesio, kad pradėjo rengti visokias akcijas ir vaidinti skriaudžiamais.
Suprantu juodaodžius, jiems gal ir reikia pakovoti už savo teises (tik, aišku, ne tokiais metodais kaip paskutiniuoju metu), bet už kokias teises kovoja gėjai? Niekaip nesuprantu, kokios jų teisės pažeidžiamos, kas juos persekioja, diskriminuoja?.. Ar negali eiti į miestą, važinėti viešuoju transportu, naudotis tuo, kuo naudojasi visi piliečiai, ar jiems kas vaivorykštės ženklą prisiuvo prie rankovės ir neleidžia eiti šaligatviu kartu su kitais piliečiais?.. Tikriausiai, gerbiamieji gėjai nėra matę, kas yra persekiojimas, diskriminacija. Triukšmauja, rėkauja, bele tik rėkauti. Reikalauja kažkokių ypatingų teisių, privilegijų. Kuo jie ypatingesni už kitus? Tegu gyvena, niekam jie neužkliūva, niekas jų neskriaus ir negainios kaip to juodaodžio įmonės aikštelėje.
Nori gėjai tuoktis – prašom, dėl Dievo ramybės… oi, Dievo čia negalima minėti dėl visų demokratinių piliečių ramybės. Jei nuo antspaudo pase bus minkštesnis patalas, tegu eina į metrikacijos biurą. Jei norite vaikų – prašom, sukurkite normalią santuoką ir turėsite savų, bet svetimų neimkite ir jų gyvenimo nežalokite. Manau, jau geriau tegu našlaitis auga vaikų namuose tarp savų, negu šeimoje su dviem tėčiais ar dviem mamomis. Ką jam pasakys draugai, kai jis paaugs? Leptelės koks vaikas ant visos klasės: „o man mama sakė, kad tu esi ped…ų vaikas“. Kaip reikės jaustis vaikui iš tokios vienalytės „šeimos“? O kurią mamą ar kurį tėtį reikės atsivesti į klasės susirinkimą? Galiausiai, jei gėjų tėvų ar mamų jausmai atšals, sugalvos skirtis, tai su kuria mama ar kuriuo tėčiu pasiliks vaikas ir kuris kuriam mokės alimentus? Manau, nereikėtų dėl savo netradicinio požiūrio į šeimyninį gyvenimą ar seksą gadinti vaikų gyvenimo.
Skaitytojas
Baltasyknius Papuasus – lietuvius