Skaitytojo laiškas. Autorius redakcijai žinomas.
„Jei man reiktų sąžiningai atsakyti į klausimą, ar aš esu laisvas ir ar apskritai kada nors toks buvau, ko gero tektų labai stipriai susimąstyti.
Nuo pat vaikystės reikėjo besąlygiškai klausyti tėvų, auklėtojų. Po to 12 metų kiekvieną darbo dieną priverstinai eiti į mokyklą, ten per dieną išsėdėti ramiai po 6 – 7 valandas suole, klausytis ir kaltis į galvą tai, ką tau sako mokytojas. Po to už visa tai periodiškai atsiskaityti ir gauti teigiamą įvertinimą. Kiekvieną dieną po mokyklos po 3 – 4 valandas daryti namų darbus. Mokytis ir atsiskaitinėti iškart po 4 – 6 dalykus. Ir taip kiekvieną darbo dieną 12 metų.
Po to 4 metai studijų, kurioms reikėjo dar ir užsidirbti. Taigi, reikėjo ne tik mokytis bet ir kiekvieną dieną dirbti.
Šiandien po viso to kiekvieną dieną reikia eiti į darbą ir dirbti viršvalandžius. O pinigų nuolat trūksta. Darbas priverstinis. Viską, ką uždirbau per visą savo gyvenimą, teko atiduoti savo buvusiai šeimai ir dabar kas mėnesį mokėti alimentus… O teisės į savo paties vaiko auklėjimą jokios neturiu… Turiu teisę tik mokėti mokesčius, nuomą ir už maistą bei drabužius. Už dalykus, be kurių kaip ir nepragyvenčiau?..
Man sako, jog aš gimiau savo šalyje, ir čia esu laisvas, čia mano vieta. Dėl savo šalies gerovės man reikia mokėti 50 procentų mokesčių nuo to, ką uždirbu. Norint turėti savo gabalėlį žemės, man reikia jį išsipirkti ir atitinkamai už jį atidirbti (dar keletą metų), po to dar gauti specialius leidimus norint ten gyventi; paruošti atitinkamus žemės ir namo statybų planavimo projektus, paimti paskolą iš banko, jog visa tai galėčiau apsimokėti… Po to tam bankui 20 ar 30 metų nuolatos mokėti paskolą.
Jei atvirai, tai aš nemanau, jog kada nors buvau laisvas. Ir nemanau, jog toks esu dabar. Klausimas: ar išvis kada nors toks būsiu?..
Ir išvis – kokia gyvenimo prasmė?..“
Siuo atveju izvelgiu asmenine saves pervertinimo problema- jei viskas nuo vaikystes tik nelaisve ir jokiu minciu apie savikuros dziaugsmus, tai telieka zmogui palinketi arba keltis ir eiti pradeti kurti save pati, arba niekam nesiguodziant isirasyti i nevykeliu dvasios tinginiu gretas. Gaila zmogaus – raso – tarsi gyvas, o tai, ka raso – tai tarsi gime jau negyvas. Tai tik mano nuomone, pagrista gyvenimo patirtimi – prasau neisizeisti.
O gal čia specialiai pateikiamas tik vienas žmogaus gyvenimo aspektas, jog būtų išryškinta problema, kurią reikia spręsti, o ne prie kurios reikia prisitaikyti. Nes prisitaikydami ir ignoruodami problemą mes paliekame ją savo būsimoms kartoms.
Pilieti, busi laisvas kai paguldys i graba.
Kyla klausimas , kodėl tiek daug Lietuvoje kalinių, gal kalėjime geriau nei vadinamoje Lietuvos laisvėje?
Mano sūnus padarė avariją ir ne 50% reikia padengti žalą, o sūnui tik 300€ pragyvenimui, o viskas anstoliui Verbickui. Kuris bijo praverti duris be apsauginių. Kyla klausymas, kam geriau: antstoliui Verbickui, ar sūnui su 300€. Va taip surašyti įstatymai mylimoje gimtinėje.