Patiko? Pasidalinkite!

Skaitytojo laiškas. Autorius redakcijai žinomas.

„Jei man reiktų sąžiningai atsakyti į klausimą, ar aš esu laisvas ir ar apskritai kada nors toks buvau, ko gero tektų labai stipriai susimąstyti.

Nuo pat vaikystės reikėjo besąlygiškai klausyti tėvų, auklėtojų. Po to 12 metų kiekvieną darbo dieną priverstinai eiti į mokyklą, ten per dieną išsėdėti ramiai po 6 – 7 valandas suole, klausytis ir kaltis į galvą tai, ką tau sako mokytojas. Po to už visa tai periodiškai atsiskaityti ir gauti teigiamą įvertinimą. Kiekvieną dieną po mokyklos po 3 – 4 valandas daryti namų darbus. Mokytis ir atsiskaitinėti iškart po 4 – 6 dalykus. Ir taip kiekvieną darbo dieną 12 metų.

Po to 4 metai studijų, kurioms reikėjo dar ir užsidirbti. Taigi, reikėjo ne tik mokytis bet ir kiekvieną dieną dirbti.

Šiandien po viso to kiekvieną dieną reikia eiti į darbą ir dirbti viršvalandžius. O pinigų nuolat trūksta. Darbas priverstinis. Viską, ką uždirbau per visą savo gyvenimą, teko atiduoti savo buvusiai šeimai ir dabar kas mėnesį mokėti alimentus… O teisės į savo paties vaiko auklėjimą jokios neturiu… Turiu teisę tik mokėti mokesčius, nuomą ir už maistą bei drabužius. Už dalykus, be kurių kaip ir nepragyvenčiau?..

Man sako, jog aš gimiau savo šalyje, ir čia esu laisvas, čia mano vieta. Dėl savo šalies gerovės man reikia mokėti 50 procentų mokesčių nuo to, ką uždirbu. Norint turėti savo gabalėlį žemės, man reikia jį išsipirkti ir atitinkamai už jį atidirbti (dar keletą metų), po to dar gauti specialius leidimus norint ten gyventi; paruošti atitinkamus žemės ir namo statybų planavimo projektus, paimti paskolą iš banko, jog visa tai galėčiau apsimokėti… Po to tam bankui 20 ar 30 metų nuolatos mokėti paskolą.

Jei atvirai, tai aš nemanau, jog kada nors buvau laisvas. Ir nemanau, jog toks esu dabar. Klausimas: ar išvis kada nors toks būsiu?..

Ir išvis – kokia gyvenimo prasmė?..“


Patiko? Pasidalinkite!