Patiko? Pasidalinkite!

Istoriškai liberalizmas gimė kaip kilnus pažadas – išlaisvinti žmogų iš tironijos, suteikti jam žodžio laisvę ir lygybę prieš įstatymą. Tačiau šiandien vis dažniau pasigirsta balsų, teigiančių, kad ši ideologija mutavo į savotišką „virusą“. Pasiekęs savo viršūnę, modernusis liberalizmas, atrodo, nebe kuria naujų verčių, o sistemingai ardo pačius pamatus, ant kurių laikosi visuomenė.

Viruso veikimo principas paprastas: jis įsiskverbia į sveiką ląstelę ir pakeičia jos genetinį kodą taip, kad ši pradėtų naikinti pati save. Panašiai veikia ir kraštutinis liberalizmas. Prisidengdamas „progresu“ ir „individualizmu“, jis ima kvestionuoti viską, kas iki šiol užtikrino bendruomenės stabilumą.

Šeimos instituto ardymas. Šeima – visuomenės branduolys – tampa pirmąja auka. Akcentuojant tik individo norus ir trumpalaikį pasitenkinimą, ilgalaikiai įsipareigojimai, tėvystė ir tradiciniai vaidmenys pateikiami kaip „varžantys“ ar „pasenę“. Rezultatas? Nykstančios tautos.

Tradicijų ir identiteto trynimas. Liberalizmas siekia sukurti „pasaulio pilietį“ be šaknų, be tautybės ir be istorinės atminties. Tačiau žmogus be identiteto yra tarsi medis be šaknų – pirmoji stipresnė krizė jį nuverčia. Kai viskas tampa reliatyvu (nėra objektyvios tiesos, moralės ar kultūrinio pranašumo), visuomenė praranda savo imuninę sistemą prieš išorines grėsmes. Skatindamas nuolatinį maištą prieš bet kokią hierarchiją, šis „virusas“ palieka mus chaosu grįstoje aplinkoje, kurioje autoritetu tampa ne žinios ar patirtis, o garsiausiai rėkiantis socialinių tinklų vartotojas.

Didžiausia tragedija yra ta, kad liberalizmas, žadėjęs absoliučią laisvę, atvedė prie naujos formos nelaisvės – nihilizmo. Kai nebelieka jokių šventų dalykų, jokių bendrų normų ir jokių ribų, laisvė tampa tuščia. Žmogus tampa laisvas tik vartoti, bet ne kurti; laisvas piktintis, bet ne prisiimti atsakomybę.

Šiandien matome „atšaukimo kultūrą“ (angl. cancel culture), kuri yra kraštutinė šio viruso stadija. Tai autoimuninė liga: vardan „tolerancijos“ pradedama netoleruoti kitokia nuomonė, vardan „įvairovės“ reikalaujama absoliutaus mąstymo vienodumo.

Ar tai reiškia, kad turime grįžti į tamsius viduramžius? Jokiu būdu. Tačiau būtina pripažinti, kad jokia visuomenė negali išlikti egzistuodama vien tik neigimo ir griovimo režimu.

Priešnuodis šiam „virusui“ – tai pusiausvyros sugrąžinimas. Laisvė negali egzistuoti be atsakomybės, individas – be bendruomenės, o progresas – be pagarbos tradicijai. Jei liberalizmas ir toliau bus naudojamas tik kaip įrankis griauti senąsias struktūras, jis galiausiai sugrauš ir savo paties pamatus, palikdamas po savęs tik dvasinę ir socialinę dykumą.

Atėjo laikas paklausti: ar mes valdome savo laisvę, ar ši „laisvė“ jau pradėjo valdyti (ir naikinti) mus?

SN inf.


Patiko? Pasidalinkite!