Ar pasikeitė katalikų bažnyčia po seksualinės prievartos skandalų?

Vieši ir plataus masto seksualinės prievartos skandalai Katalikų Bažnyčią purto dar nuo 2000 metų, kai Bostone (JAV) buvo publikuotas žurnalistinis tyrimas apie padarytus ir nuslėptus seksualinės prievartos nusikaltimus. 2009 metais dėmesys nukrypo į Airiją, 2010-aisiais atėjo likusios Europos, o ypač Vokietijos metas. Seksualinės prievartos skandalai neaplenkė ir kai kurių Afrikos valstybių bei Australijos.

Nors skandalai buvo vietiniai, t. y. Vatikanas apie daugumą galimų išnaudojimo atvejų, vykusių teritorijose, už kurias atsakingi vietos vyskupai, nežinojo, tačiau kritika buvo išsakoma ir vyriausiems Bažnyčios vadovams. Lėta reakcija, nepasitikėjimas aukomis, delsimas ar visiškas atsisakymas tirti atvejus buvo nepriimtini.

Ir vis dėlto iškilusios istorijos ir atkaklus žurnalistų darbas viešinant jas, sielovados darbuotojų pastangos, taip pat tiek popiežiaus Jono Pauliaus II, tiek Benedikto XVI ryžtas buvo reformų Katalikų Bažnyčioje pradžia. Priemonės, kurios padėjo tinkamai reaguoti į pranešimus apie galimus seksualinės prievartos atvejus, buvo pradėtos įgyvendinti 2001 metais.

Pagrindiniai visų reformų tikslai buvo keturi. Pirmas tikslas, kad praeities nusikaltimai būtų kuo greičiau ir objektyviau ištirti. Antras, kad būtų sudaromos visos sąlygos greitai ir veiksmingai reaguoti į naujus pranešimus. Trečias tikslas – kiek įmanoma geriau padėti seksualinės prievartos aukoms. Na ir ketvirtas tikslas – padaryti viską, kad ateityje tokie nusikaltimai nepasikartotų. 

Pokyčiai vyko ir vis dar vyksta įvairiose srityse. Buvo keičiami Bažnyčios kanonai ir kiti teisės dokumentai. Taip atsirado galimybė greičiau atleisti prievartą naudojusius kunigus, pratęsti senaties terminą, kad seniau padarę nusikaltimus kunigai būtų nubausti, kad jie būtų nubausti net tuo atveju, kai civilinė teisė to padaryti negali, pavyzdžiui, dėl senaties termino ar įrodymų trūkumo. 

Visos pasaulio vyskupijos buvo įpareigotos sukurti procedūras, kurios leistų žmonėms, patyrusiems dvasininkų seksualinę prievartą arba žino apie tokius atvejus, galėtų saugiai ir be didelių ir komplikuotų procedūrų pranešti Bažnyčios vadovybei. Vatikanas taip pat ėmė raginti vyskupus pranešti teisėsaugos institucijoms, jei susiduria su tokiais atvejais. 

Jautrus ir svarbus posūkis buvo padarytas 2010 metais kovo 19 dieną. Popiežius Benediktas XVI publikavo Airijos tikintiesiems apaštališkąjį laišką, kuriame apžvelgė situaciją jų šalyje, taip pat atsiprašė visų seksualinės prievartos aukų už žalą, kurią patyrė ne tik dėl dvasininkų elgesio, bet ir Bažnyčios vadovų netinkamos reakcijos. Popiežius Pranciškus taip pat ne kartą atsiprašė prievartos aukų ir nuo pat savo pontifikato pradžios pažadėjo imtis ryžtingų veiksmų spręsdamas šią problemą. Įvairių apaštališkųjų vizitų metu popiežius Pranciškus ne kartą susitiko su seksualinės prievartos aukomis.

Visam teisingumui atkurti bei išgijimo procesui reikia nuolankumo pripažįstant padarytas klaidas ar nepateisinamą neveikimą, taip pat išminties ir pasiryžimo įgyvendinant pokyčius, kurie vėl grąžintų pasitikėjimą Katalikų Bažnyčia bei padarytų ją saugia vieta kiekvienam jos nariui.

Ne mažiau reikšmingi ir būtini pokyčiai yra ir sielovados srityje. Pirmiausia būtina užtikrinti tinkamą pagalbą nukentėjusiems, antra, būtina išsiaiškinti, kokios priežastys lėmė tokią situaciją Bažnyčioje ir ką reikėtų keisti, kad ji nepasikartotų. Tokius uždavinius popiežius Pranciškus kėlė naujai Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijai, kurią Kardinolų tarybai pasiūlius įsteigė 2014 metais. 

Šią komisiją sudaro šešiolika asmenų – aštuonios moterys ir aštuoni vyrai. Šios komisijos sudėtis buvo atnaujinta šių metų vasario 17 dieną, jos vadovas yra Bostono arkivyskupas kardinolas Seánas O’Malley, OFM Cap. 

Komisija netiria prievartos atvejų ir neatlieka teismo funkcijų. Šiuo metu konkrečius atvejus tiria Tikėjimo ir mokslo kongregacija. Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisija atlieka patariamąją funkciją. Pataria pirmiausia pačiam popiežiui, ką ir kaip reikėtų keisti, kad Bažnyčioje nepilnamečiai jaustųsi saugūs, o patyrusieji prievartą išgytų ir patirtų teisingumą. Tai, kad komisijos nariai yra iš skirtingų žemynų ir turintys skirtingas profesines kompetencijas, užtikrina, kad bus veikiama atsižvelgiant į realias bendruomenių galimybes, vietinį kontekstą, kultūrą bei valstybių teisinę bazę.

Popiežiškosios komisijos interneto puslapyje www.protectionofminors.va galima rasti ne tik informacijos apie šios komisijos sudėtį, jos funkcijas, tikslus, bet taip pat ir vertingos praktinės medžiagos, skirtos vyskupijoms, parapijoms ar vietinėms bendruomenėms. Su šia komisija gali susisiekti kiekviena bendruomenė, kuriai reikia rekomendacijų bei patarimų kuriant teisines procedūras, nurodančias, kaip reaguoti į nusikaltimus ar pradedant sielovadines iniciatyvas prievartos aukoms bei jų artimiesiems. Komisijos nariai taip pat rengia mokymus bendruomenėms, organizacijoms, parapijoms ar vyskupijoms.

Seksualinės prievartos atvejai Bažnyčioje yra skaudi, teisėtai pyktį kelianti patirtis, ir ji dar nėra praeityje. Visam teisingumo atkūrimo bei išgijimo procesui reikia nuolankumo pripažįstant padarytas klaidas ar nepateisinamą neveikimą, taip pat išminties ir pasiryžimo įgyvendinant pokyčius, kurie vėl grąžintų pasitikėjimą Katalikų Bažnyčia bei padarytų ją saugia vieta kiekvienam jos nariui. Visos galimybės išmokti šias skaudžias pamokas yra, visos galimybės keistis taip pat sudarytos.