Atėjo kartą ateistas pas vienuolį ir pradėjo jam pasakoti kad netiki Dievu. Ateistas tiesiog negalėjo patikėti kažkokiu tai Kūrėju sukūrusiu Visatą.

Po kelių dienų vienuolis susiruošė aplankyti ateistą su atsakomuoju vizitu ir atsinešė su savimi įspūdingą paveikslą. Ateistas buvo nustebęs. Jis dar nebuvo matęs nieko tobulesnio!

– Kokia puiki tapyba! Pasakykite kas tai nutapė? Kas autorius?

– Kaip tai kas? Niekas. Gulėjo sau švari drobė, o virš jos lentyna su dažais. Jie atsitiktinai nukrito, išsipylė ir štai jums rezultatas.

– Kam gi taip juokauti? – nusijuokė ateistas. – Juk tai neįmanoma: puikus darbas, tikslios linijos, tapymas ir spalvų derinys. Už viso šio nuostabumo jaučiasi ir sumanymo gylis. Be autoriaus čia neapsieiti!

Tada vienuolis nusišypsojo ir tarė:

– Jūs nesugebate patikėti jog šis nedidelis paveikslas atsirado atsitiktinai, be išankstinio kūrėjo sumanymo. Ir norite kad aš patikėčiau jog mūsų nuostabus pasaulis – su miškais ir kalnais, vandenynais ir slėniais, su metų laikų pasikeitimais, stebuklingais saulėlydžiais ir tyliomis mėnulio naktimis – atsirado aklojo atsitiktinumo dėka be Kūrėjo sumanymo?

Michail Kn

 

Patiko? Pasidalinkite!