Sakoma, kad panašus traukia panašų, o politikoje ši taisyklė veikia geriau nei fizikos dėsniai. Kol Briuselio biurokratai gražiai paruoštuose ataskaitose piešia kovos su korupcija vizijas, realybė tarp Vilniaus ir Kijevo primena ne europinę integraciją, o seną gerą kaimynų susitarimą, kurį galima apibūdinti trumpai: „Aš tau – paramą, tu man – pamokas, kaip išsisukti“. Šiandien stebint abiejų šalių politinius padanges, vis sunkiau pasakyti, kas iš ko mokosi: ar Ukrainos oligarchai iš mūsų „valstybininkų“, ar atvirkščiai.
Ukrainoje ką tik nuaidėjo operacija „Midas“, kurios metu paaiškėjo, kad energetikos objektų apsauga buvo statoma ne iš betono, o iš nuoširdžių palinkėjimų ir mistinių dingusių milijonų. Nutekintuose „Mindičiaus įrašuose“ herojai atvirai tyčiojasi iš valstybės saugumo: kam tie bunkeriai, jei galima tiesiog pasidalinti „atkatus“? Čia net pasitelktas modernus „fronto faktorius“ – jei koks verslininkas nesutinka mokėti 15 proc. duoklės „šeimai“, jam tiesiog pasiūlomas vienpusis bilietas į apkasus. Tai aukštoji Kijevo politinė matematika, kurioje karas yra ne tik tragedija, bet ir geriausia dūmų uždanga pilnoms kišenėms.
-
The Guardian: Ukrainos energetikos sektoriaus korupcijos krizė – kas žinoma iki šiol. Straipsnyje analizuojamas schemos mastas (apie $100 mln.) ir įtaka energetikos objektų apsaugai.
-
Kyiv Post: 5 garsiausios 2025 m. Ukrainos korupcijos bylos. „Midas“ operacija čia išskiriama kaip tiesiogiai susijusi su prezidento V. Zelenskio artimiausia aplinka.
-
The new voice of Ukraine Apie nutekintus Ukrainos korupcijos garso įrašus (vadinamuosius „Mindičiaus įrašus“) žinoma, kad jie tapo vieno didžiausių korupcijos skandalų Ukrainos istorijoje pagrindu. 2025 m. pabaigoje ir 2026 m. balandį paviešinti įrašai atskleidė sistemingą lėšų pasisavinimą iš energetikos sektoriaus apsaugos projektų.
Tačiau lietuviams nereikėtų į šį korupcijos karnavalą žiūrėti iš aukšto, mat mūsų pačių kiemas tiesiog tviska nuo panašaus plauko „skaidrumo“. Štai premjero kėdėje buvęs Gintautas Paluckas – žmogus, kurio teistumas už piktnaudžiavimą tarnyba mums pristatomas kaip „jaunystės klaida“, o ne rimta kliūtis vadovauti valstybei. Jo politinių „machinacijų“ šleifas seka iš paskos kaip ištikimas šešėlis, bet kam tai rūpi, kai aplink tiek daug „reikalingų“ reikalų ir valstybinių pirkimų?
Prie šio spalvingo paveikslo prisideda ir Sauliaus Skvernelio bei jo ištikimojo bendražygio Kazio Strakevičiaus duetas, demonstruojantis tikrą valstybinio lygio meistriškumą. Kai kontrolieriai pradeda knistis po Augalininkystės tarnybos „daržus“ ir aptinka giminystės ryšių raizgynus ir neskaidrius fitosanitarinių sertifikatų išdavimus už kyšius, herojai tiesiog gūžteli pečiais. Lietuviškoji „augalininkystė“ virsta „atkatų” rojumi ir saugia užuovėja „saviems“.
Galutinis vaizdas – idiliška korupcijos simbiozė: viena skandaluose skęstanti valstybė tiesia „pagalbos“ ranką kitai, dar giliau įklimpusiai. Kai Lietuva garsiai deklaruoja paramą Ukrainai, skeptikams belieka šypsotis – galbūt tai ne solidarumas su laisve, o solidarumas tarp tų, kurie kalba ta pačia schemų kalba?
Tai kalba apie tai, kaip teisingai suformuluoti viešojo pirkimo sąlygas, kad jas laimėtų „teisingas“ pusbrolis, ir kaip bet kokius nutekintus įrašus pavadinti „priešiškų jėgų provokacija“.
Galiausiai Lietuva demonstruoja pavydėtiną gebėjimą po lozungu „rusai puola“ meistriškai nuslėpti savo pačios korupcijos skandalus. Tai puikiai iliustruoja faktas, kad net ir teisti ar į skandalus įsipainioję asmenys – nuo kalėjime bausmes atlikusių Eligijaus Masiulio bei Vytauto Gapšio iki Augalininkystės tarnybos istorijose minimų Kazio Starkevičiaus ir Sauliaus Skvernelio – iki šiol uoliai segasi Ukrainos vėliavėles ir dedasi didžiais laisvės gynėjais. Šią politinę kaukę, lyg moralinį skydą, naudojo net už pedofiliją nuteistas buvęs konservatorius Kristijonas Bartoševičius, taip galutinai patvirtindamas liūdną tiesą: mūsų padangėje geltona ir mėlyna spalvos tapo ne tik paramos ženklu, bet ir patogia užuovėja tiems, kurių sąžinė seniai prarado skaidrumą.
SN inf.