Karui Ukrainoje užsitęsus, vis dažniau svarstoma, ar Rusija apskritai yra pasirengusi priimti Vakarų skatinamas taikos derybas. Nors viešojoje erdvėje kartais pasigirsta signalų apie galimą dialogą, reali situacija rodo kur kas sudėtingesnį paveikslą. Maskvos pozicija leidžia manyti, kad derybos šiuo metu jai nėra prioritetas, o karo tęsimas gali būti laikomas strategiškai naudingesniu keliu. Tokia laikysena siejama ne tik su karinėmis aplinkybėmis, bet ir su politine logika, kurioje svarbiausias tikslas – išlikti laimėtoju.
Vienas esminių veiksnių yra pergalės poreikis. Rusijos valdžia konfliktą dažnai pateikia kaip platesnę kovą su Vakarais, todėl karo baigtis turi simbolinę reikšmę ne tik tarptautinėje arenoje, bet ir šalies viduje. Tokiu naratyvu grindžiamoje politinėje sistemoje kompromisas gali būti suvokiamas kaip silpnumo ženklas, o derybos – kaip priverstinis nusileidimas išorės spaudimui. Dėl šios priežasties teritoriniai laimėjimai tampa ne vien strateginiu, bet ir ideologiniu tikslu, kurį būtina įtvirtinti prieš sėdant prie derybų stalo.
Rusijoje derybų procesas dažnai suvokiamas kitaip nei Vakarų valstybėse. Jei Vakarų politinėje kultūroje kompromisas vertinamas kaip diplomatinio pragmatizmo išraiška, tai Rusijos valdžios retorikoje jis gali būti interpretuojamas kaip pralaimėjimas. Todėl net ir kalbėdama apie galimą dialogą Maskva paprastai pabrėžia, kad derybos turi vykti jos sąlygomis. Tokia pozicija leidžia išlaikyti jėgos įvaizdį tiek vidaus auditorijai, tiek tarptautinei bendruomenei. Tuo pačiu tai reiškia, kad reali erdvė kompromisui išlieka labai ribota.
Karo tęstinumo logiką sustiprina ir praktiniai skaičiavimai. Jei viena konflikto pusė mano galinti pagerinti savo pozicijas fronte, ji retai linkusi skubėti prie susitarimo. Rusija gali tikėtis, kad ilgesnis konfliktas išsekins Ukrainos resursus, sumažins Vakarų vienybę ar sustiprins spaudimą ieškoti kompromiso. Istorija rodo, kad daugelis karų baigiasi ne tada, kai viena pusė nori taikos, o tada, kai abi supranta nebegalinčios pasiekti geresnio rezultato jėga. Kol Maskva mano, kad tokia riba dar nepasiekta, karo tęsinys gali atrodyti racionalus pasirinkimas.
Svarbus aspektas yra ir vidaus politika. Net jei visuomenėje egzistuoja nuovargis ar noras matyti konflikto pabaigą, valdžiai svarbiausia išlaikyti įspūdį, kad situacija valdoma ir kad pasirinktas kelias veda į sėkmę. Atsitraukimas be aiškiai matomo rezultato galėtų būti suvokiamas kaip klaida, todėl politinė sistema suinteresuota išlaikyti „nepralaimėjimo“ įvaizdį.
Vakarų šalys, siekiančios kuo greitesnės karo pabaigos, dažnai remiasi diplomatinio spaudimo priemonėmis ir ragina pradėti derybas. Tačiau tokio spaudimo efektyvumas yra ribotas, jei viena iš konflikto pusių mano turinti laiko ir galimybių tęsti kovą. Be to, derybos, kuriose reikalaujama teritorinių nuolaidų, Rusijos akimis gali atrodyti kaip priverstinis atsitraukimas, o tai dar labiau sustiprina norą tęsti karinius veiksmus.
Šiandien susiduriama su paradoksu: abi pusės viešai kalba apie taikos poreikį, tačiau jų vizijos apie karo pabaigą iš esmės nesutampa. Ukraina siekia atkurti teritorinį vientisumą, o Rusija – įtvirtinti jau pasiektus laimėjimus ir planuojamas užimti teritorijas. Tokia prieštaravimai reiškia, kad net ir vykstančios derybos dažnai tampa ne sprendimo, o taktinių pozicijų dalimi.
Todėl scenarijus, kuriame karas tęsis dar metus ar net dvejus, nėra neįtikėtinas. Jį lemia ne vien kariniai tikslai, bet ir politinė logika, kurioje svarbiausia išsaugoti pergalės įvaizdį. Kol kompromisas bus traktuojamas kaip silpnumas, o pergalė – kaip būtina politinio stabilumo sąlyga, derybos išliks sudėtingos, o karo pabaiga – tolima ir neapibrėžta.
SN inf.
putinas kalbėjo apie ilgalaikį karą, o Orestovičius sakė, kad iki 37 metų tęsis.
Rusija turėtų didinti tempus, nes Zelenskio kalbos apie Ukrainos atominio ginklo sukūrimą gali būti ne tik kalbos. Turėdami tokį ginklą, ukrainiečiai stengtųsi jį panaudoti virš Maskvos. Todėl Rusija ir griauna viską, kad atominio ginklo gaminti nebūtų kur. Patys ukrainiečiai su tokiomis kalbomis iššaukia sau pražūtingą reakciją iš Rusijos pusės. Bus prieita iki to, kad Rusija ims pavyzdį iš Izraelio. Todėl Lietuvoje reiktų liautis su agresijos demonstravimu ir poligonų kūrimu – taip mes galime tik susinaikinti.
Kaip skelbia Megaupload savininkas, hakeriai nuhakino JAV spec. tarnyboms dirbančios kompanijos serverius, iš kurių neva tai aiškėja, kad branduolinis ir biologinis ginklas yra kuriamas pačioje Ukrainoje su Vakarų specialistų pagalba.
Vo, matai. Putinui idomiau bus kai hoholai tures nors nesvaria bomba ar mirtinus virusus. Todel kurwa ir tempia guma vietoj to kad dabar, nelaukiant kol susikurs , isdeginti parazitus. IDOMU. Ka jus manot ar jis gerai daro. Kentesim ir mes Marijos Zemej.