Pagaliau susitikau su bendražygiais rinkimuose. Vakar Kaune įvyko „Drąsos kelio“ kandidatų į Seimą sueiga. Aiškiai pasimatė žmonių nuotaikos.

Lietuvoje pilna žmonių, pavargusių nuo neteisybės. Ši neteisybė juos taip slegia, kad nyksta pasitikėjimas valstybe ir apskritai noras gyventi. Valdžios savivalė yra kaip užnuodytas kambario oras, kuriame mėginame kurtis sau laimę. Žinoma, ten susirinkusieji netiki, kad galima sukurti civilizuotą gyvenimą neišsprendus šios problemų problemos.

Džiugu tai, kad žmonėms viso to jau gana ir kad jie pagaliau nusiteikę tam priešintis. „Drąsos kelio“ bendražygiai kalba, kad mato tik vieną kovos simbolį, žmogų, kuriuo visiškai pasitiki ir kuriuo pasirengę drąsiai sekti.

Bręsta kai kas tokio. Tai įspėjimas, kad anksčiau ar vėliau driokstelės pasipriešinimo akcijos ir kad jau formuojasi pilietinis branduolys, pasirengęs šiuos veiksmus iš karto paremti bei išplėsti. N.Venckienė tampa įkvėpimo šaltiniu visiems, kurie sako „Gana!“

Taigi kiekvienas nusivylęs teisėsaugos ir kitos valdžios nebaudžiamumu dabar gali savęs paklausti: „Kiek manyje Venckienės?“ Ji praėjo neįtikėtiną persekiojimą ir štai, ori bei išdidi, kviečia žmones nesitaikstyti.

Teko matyti filmą apie Berlyno sienos griuvimą. Kalėjime bausmę atliekantis buvęs Stazi vadovas Erichas Mielke pasakojo kaip viskas atrodė iš saugumo rūmų varpinės. Jie turėjo gausybę įmantrių būdų užterorizuoti, prigąsdinti žmones, tačiau visa tai veikė tol, kol pričiupus vieną nepritildavo dešimt kitų. Paskutinėmis dienomis viskas jau buvo kitaip. Susibūrimų, protesto akcijų, nepaklusnumo buvo tiek daug, kad imtis vieno kito jau nebuvo prasmės. Be to, represavus vieną į gatves plūstelėdavo nauji tūkstančiai. Tokioje aplinkoje Rytų Vokietijos saugumo policijai Stazi teliko sėdėti rankas sudėjus ir stebėti įvykius iš šalies.

Dabar kažkas panašaus bręsta ir mūsų šalyje. Per „Drąsos kelio“ susirinkimą pristačiau mintį visiems regionams dalintis informacija kiek kas pas juos pavagia. Jau pasikalbėjau apir tai su keletu pažįstamų. Papasakojau kad publikuoju „Alstom“ bylą ir kad vilniečiai gali pasigirti, kad jų vadukai šioje ištorijoje išvogė 5 milijonus. O jūs, klausiu, kuo galit pasigirti?

Mano pašnekovai, pasirodo, irgi gali – o ir nori – „pasigirti“. Klaipėdoje, sakoma, didelis vagių lizdas įsitaisęs kokiame tai regioniniame parke, taip pat begėdiškai išvaginėjama Klasco, nors tai privati įmonė. Vilnijos krašto atstovas pasakojo, kad tomaševskininkai klastojo išlaidų sąskaitas ir kad Varšuva juos „parišo“. Su kuo tik nepašneki, visi žino įdomių istorijų kas kur kiek vagia.

Štai tokia idėja: užtaisykime valdžiai kažką panašaus į protestus, kurie sugriovė saugumo galią. Vienas skelbia informaciją apie valdžios apsivogimą, dešimt kitų iš karto dalinasi platina. Jei valdžia mėgina nors vieną kabinti, sekanti banga išmeta dar daugiau informacijos kas kiek pavagia.

Mes „Drąsos kelyje“ manome, kad piliečiai neturi pasirinkimo kaip tik kuo anksčiau sukilti prieš valdžios, visų pirma teisėsaugos, savivalę. Jeigu leidžiame valdžiai mus apvaginėti, iš mūsų tyčiotis, tuomet nesame laisvi, o jeigu nebūsime laisvi, tai negalėsime siekti laimės kaip kiekvienas ją supranta. Būsime kaip Rusija, kur žmonės nuolankiai kenčia vis didesnę savivalę, kol nebeišgali susimokėti už maistą, padengti paskolų bankui ir nupirkti savo vaikams mokymosi reikmenų. Anksčiau ar vėliau teks prieš visa tai stoti. Geriau anksčiau nei vėliau. Jeigu stosime priešintis dar nepraradę orumo, pergalė ateis greičiau ir lengvesne kaina.

Taigi kiekvienas savęs paklauskite: kiek manyje Venckienės?

Turėčiau pridėti, kad šis tekstas yra politinė reklama, tačiau suprantu, kad tai valdžios sugalvotas būdas sumenkinti tekstą ir sukelti nuobodulį politikų pasisakymų atžvilgiu. Todėl rašyti šį prierašą demonstratyviai atsisakau. Tai mano pilietinio pasipriešinimo akcija.

Patiko? Pasidalinkite!