Patiko? Pasidalinkite!

Visuomenės pasitikėjimas Katalikų Bažnyčia dešimtmečiais buvo grįstas moraliniu autoritetu, dvasine parama ir saugumo jausmu. Tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius visame pasaulyje vilnijantys dvasininkų seksualinių nusikaltimų skandalai šį pasitikėjimą pavertė giliu nusivylimu. Šiandien posakis „Bažnyčia – pedofilų prieglauda“ nebėra tik radikali antiklerikalinė klišė. Tai tapo tiesia, skaudžia ir faktais grįsta kritika institucijai, kuri, užuot gynusi labiausiai pažeidžiamus visuomenės narius – vaikus, ilgą laiką veikė kaip darni nusikaltimų slėpimo mašina.

Sisteminis dvasininkų pedofilijos reiškinys nėra atskirų, „suklydusių“ asmenų problema, kaip ilgą laiką bandė teigti Bažnyčios hierarchai. Nepriklausomi tyrimai JAV, Airijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, o pastaruoju metu – ir sukrėtę procesai Lietuvoje, atskleidė aiškų institucinį modelį. Dešimtmečiais galiojo nerašyta taisyklė: Bažnyčios reputacija ir jos prestižas yra svarbesni už nukentėjusių vaikų sulaužytus gyvenimus. Kai nukentėjusieji ar jų tėvai išdrįsdavo prabilti, jie susidurdavo su institucine siena. Aukos būdavo nutildomos finansinėmis kompensacijomis, pasirašant konfidencialumo sutartis, arba tiesiog manipuliuojant jų dvasine baime bei kaltės jausmu.

Didžiausia Bažnyčios struktūrinė yda, leidusi jai tapti saugia užuovėja nusikaltėliams, buvo kanonų teisės iškėlimas virš civilinių įstatymų ir vadinamoji dvasininkų rotacija. Paaiškėjus įtarimams dėl seksualinio išnaudojimo, dvasininkai nebūdavo perduodami valstybės teisėsaugai. Vietoj to, vyskupijų vadovai juos tyliai perkeldavo į kitas, dažniausiai nieko neįtariančias parapijas. Tokia praktika ne tik nuslėpdavo nusikaltimus, bet ir suteikdavo nusikaltėliams naują, saugią aplinką bei prieigą prie naujų aukų. Tai sukūrė nebaudžiamumo atmosferą, kurioje pedofilai po kunigo sutana jautėsi nepasiekiami civiliniam teisingumui.

Lietuva ilgą laiką atrodė kaip šalis, kurioje šie skandalai egzistuoja tik „tolimuose Vakaruose“, tačiau pastarųjų metų įvykiai sugriovė šią iliuziją. Neseniai teisėsaugos atskleista Vilniaus arkivyskupijos kunigo byla, kurioje jis kaltinamas net 34 nusikaltimais prieš vaikus šešiose skirtingose parapijose, parodė, kad problema yra čia pat. Faktas, kad nusikaltimai buvo vykdomi daugiau nei du dešimtmečius, o kartu buvo sulaikytas ir antrasis dvasininkas, disponavęs vaikų pornografija, dar kartą patvirtina: tylos ir dangstymo kultūra veikė ir mūsų šalyje. Vyskupijų vykdomi vidiniai kanoniniai tyrimai visuomenei dažnai atrodo pavėluoti ir nepakankamai skaidrūs, o reakcija prasideda tik tada, kai į duris pasibeldžia policija ir prokuratūra.

Nors spaudžiamas Vatikano ir popiežiaus Pranciškaus dekretų vietos hierarchų požiūris pamažu keičiasi – kuriami pagalbos centrai, griežtinamos elgesio gairės, deklaruojamas visiškas bendradarbiavimas su teisėsauga – Bažnyčios, kaip saugios prieglaudos nusikaltėliams, įvaizdį nuplauti bus nepaprastai sunku. Kad šis posakis nustotų atspindėti realybę, institucija turi visiškai atsisakyti slaptumo, pripažinti istorinę atsakomybę ir suprasti, kad kunigo sutana negali būti skydas, saugantis nuo baudžiamojo kodekso.

Kad suprastume, jog ši problema nėra tik pavieniai atvejai, pakanka pažvelgti į nepriklausomų tyrėjų ir pačios Bažnyčios užsakymu atliktų tyrimų duomenis. Tarptautinė statistika rodo sukrečiantį vaizdą – skaičiuojama, kad pasauliniu mastu įtarimai ar kaltinimai dėl seksualinio išnaudojimo buvo pareikšti maždaug 4–7 procentams visų Katalikų Bažnyčios kunigų.

Didžiausių nacionalinių tyrimų duomenys atskleidžia šias tendencijas:

  • Prancūzija: 2021 m. nepriklausomos komisijos (CIASE) ataskaita sukrėtė pasaulį – nustatyta, kad nuo 1950 metų Prancūzijos Bažnyčioje veikė apie 2 900–3 200 kunigų pedofilų, o nuo jų nukentėjo apie 216 000 vaikų (skaičiuojant su pasauliečiais Bažnyčios darbuotojais – net 330 000).
  • JAV: Johno Jay baudžiamosios teisenos koledžo atliktas tyrimas parodė, kad 1950–2002 m. laikotarpiu kaltinimai buvo pateikti 4 392 kunigams (apie 4,3 % to laikotarpio JAV dvasininkų), o aukų skaičius viršijo 10 000.
  • Australija: Karališkoji komisija nustatė, kad tarp 1950 ir 2010 metų net 7 % Australijos katalikų kunigų buvo apkaltinti vaikų seksualiniu išnaudojimu, o kai kuriose religinėse bendruomenėse šis skaičius siekė net 40 %.
  • Vokietija: 2018 m. Bažnyčios užsakymu atliktas tyrimas atskleidė, kad 1946–2014 m. mažiausiai 1 670 dvasininkų įvykdė nusikaltimus prieš 3 677 nepilnamečius.

Šie skaičiai įrodo, kad dešimtmečiais veikusi sistema ne tik toleravo nusikaltėlius, bet ir tiesiogiai prisidėjo prie to, kad aukų skaičius visame pasaulyje išaugo iki šimtų tūkstančių.

Vaidas Žemaitis Lekstutis


Patiko? Pasidalinkite!