Patiko? Pasidalinkite!

Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais ar net 90-ais, žvelgiant atgal, sunku patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų. Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių.

Vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas
malonumas. Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dviračiu važinėti su šalmu.Mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavom, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią
problemą. Mes išeidavom iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada,
kai sutemdavo.

Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo!
Sunku įsivaizduoti. Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus
išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą.
Visko buvo. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio.
Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas
nestorėjo.

Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes
neturėjom žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165 palydovinės televizijos kanalų,
kompaktinių diskų, mobilių telefonų, interneto… Žiūrėti multiplikacinio
filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų
taip pat nebuvo!

Užtai mes turėjom draugų. Išėję iš namų mes juo rasdavom. Mes
važinėjom dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavom ant suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti.

Atmenat? Be išankstinio skambučio! Mes sugalvodavom žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes soduose vokdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo.

Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes liedavom vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko.

Ta karta davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo. Mes turėjome pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę, ir mes kažkaip išmokom tuo visu naudotis. Jei jūs vienas iš šios kartos, aš jus sveikinu.

Iš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog
mes prie jų pripratom ir kartais nebepastebim.

Na, argi ne stebuklas – pirma tarybinė priemonė vyrams po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje.
Kelnaičių guma – tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne
tik kelnaites, bet ir pirštinaites!

Pyragėlis su uogiene argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogienė!

O šaldytuvą ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis
banditas! Trauki už rankenos, byra stiklainiai. Pienas trikampiuose paketuose! O jūs sakote –„Septyni pasaulio stebuklai!” Mes anksčiau darėme tai, ko dabar niekada ir nedrįstume padaryti.

Dar daugiau – jei šiandien nors kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat – tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų. Na, pavyzdžiui, gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose stovėdavo stiklinė – visiem viena. Šiandien niekam ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės!

O anksčiau juk visi gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio. O juk
vandens fontanėlis kartais neveikdavo… Vis tiek gerdavo! Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę. Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta!

Tai buvo įprastų dalykų neįprasti laikai…

Šį nuostabųjį, pilną gražių prisiminimų laišką, mano tėveliui atsiuntė jo labai geras vaikystės draugas. Manau, tai turėtų priminti kiekvienam, kad laimė susideda iš mažų džiaugsmų.

Dovydas Lileikis


Patiko? Pasidalinkite!