Sausio 22 dieną prezidentės Dalios Grybauskaitės spaudos tarnyba apie išvyką į Davoso Pasaulio ekonomikos forumą pranešė: „Valstybių vadovai kartu su didžiausių pasaulinių kompanijų lyderiais diskutuos kaip stiprėjant globalizacijai užtikrinti patikimą kibernetinę erdvę, kuri prisidėtų prie valstybių ir visuomenių gerovės bei saugumo.“

Ar iš tiesų globalizacija stiprėja? Ar prasmingas Lietuvos valstybės lėšų švaistymas Grybauskaitės defilė Šveicarijos kurorte, kai valstybės gyventojai dėka tos globalizacijos vis labiau skursta? Į šiuos klausimus aš radau kai kuriuos atsakymus prof.Valentino Katasonovo straipsnyje „Davosas-2019: „Muzika jau pasibaigė, o jie vis dar šoka“, kuriame pasakojama apie Šveicarijoje vykstančio globalistų šabašo eigą.

Pasauliui reikalingi nauji sprendimai, bet ar jie pas ką nors yra?

Stebint Pasaulio ekonomikos forumą (PEF) Davose, startavusį sausio 22 dieną, aš prisimenu frazę, kurią 2000 metais pasakė Džordžas Sorošas: „Muzika jau pasibaigė, o jie vis dar šoka“. Taip jis komentavo pirmą griūtį NASDAQ aikštelėje ir optimizmą, tuomet išlikusį pas daugelį biržos žaidėjų.

Po PEF įsteigimo 1971 metais, pradėjusio kasmetinius susitikimus Šveicarijos Davoso mieste, reikšmė šio forumo metai po metų augo. Davose ėmė rinktis šio pasaulio galingieji, spręsti svarbiausias šių laikų problemas. Davosas labai kontrastavo su Bilderbergo klubo ir Trišalės komisijos forumais, kurie vyko siaurame rate ir esant padidintam slaptumui. Nuo 1987 metų į Davosą ėmė lankytis tarybinės, vėliau Rusijos delegacijos. PEF peržengė europinius rėmus (iki 1987 metų tai buvo Europos menedžerių forumas), juose pasirodė svečiai iš Kinijos, Indijos, Brazilijos, Afrikos.

Pastaraisiais metais PEF rėmuose vyksta 300 renginių – plenariniai ir sekcijų posėdžiai, apskriti stalai. Neskaitant privačių susitikimų ir viršūnių mini susitikimų. Davose nepriimamos rezoliucijos, čia vyksta bendravimas „akis į akį“, „be kaklaraiščių“. Bankininkai, komersantai, pramonininkai užmezga dalykinius kontaktus, pasirašo ketinimų protokolus, kontraktus. Nuo 1980-jų pradžios 1990-jų metų Davosas yra vieta, kur politikai ir verslininkai viešai prisiekia ištikimybe globalizacijos tikslams, tapusiems pagrindine Davoso tema.

Prieš du metus Vašingtone įvyko inauguracija naujojo JAV prezidento Donaldo Trampo, ir kaip tik tuo momentu startavo Davoso-2017 metų forumas su lozungu „Vadovavimas ketvirtai pramoninei revoliucijai“. Pavadinimą paėmė iš knygos steigėjo ir nepakeičiamo Davoso forumo vadovo Šveicarijos profesoriaus Klauso Švabo. Problemų, pateiktų svarstymui, buvo kelios dešimtys, ir visos jos rėmėsi aksioma, kad globalizacija – objektyvus procesas, kurio negalima sustabdyti. Pavyzdžiui, dalyviai užpraeito forumo gyvai svarstė ateinančią robotų, skaitmeninių technologijų, „bitkoinų“ ir pan. erą.

O štai 2018 metų forumo tematika buvo jau visai kitokia. Ją įtakojo Donaldas Trampas. Daugelį dvišalių ir daugiašalių prekybinių ir ekonominių susitarimų, kuriuose dalyvauja JAV, jis paskelbė „neteisingais“ ir pažadėjo jas peržiūrėti arba denonsuoti. Valdant Trampui JAV išėjo iš derybų dėl Transatlantinės ir Trans Didžiojo vandenyno partnerystės. Trampas ėmė abejoti tikslingumu JAV dalyvavimo Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO); Kinijai ir kai kurioms kitoms šalims pagrasino padidinti importo muitus. Trampas pareiškė, kad JAV nepasirašys 2015 metų Paryžiaus klimato susitarimo. Naujo prezidento iniciatyva buvo tai, kad JAV atsisako nuo ankstesnės globalizacijos ideologijos ir susikoncentruoja ties ekonomikos problemų sprendimu. Tai prieštaravo Davoso forumo kursui.

Trampas pabuvojo Davoso-2018 forume, sukėlęs daugeliui šoką savo pasisakymu. KLR pirmininkas Si Dzinpingas, praėjusiais metais pasisakydamas Davose, bandė nuraminti dalyvius, kad globalizacija tęsis. Ir net žadėjo, kad Kinija pasirengusi vadovauti šiam procesui. Tačiau toks Si Dzinpingo pareiškimas forumo dalyvius, greičiau, išgąsdino. 47-oji PEF sesija buvo, tikriausiai, pačia nestandertine per visą istoriją egzistavimo šio forumo. Davosas-2018 kaip vandens lašas atspindėjo toks chaosas, kuris užgrobia pasaulį.

Praėjusių metų forumas Davose yra krizės tęsinys. Visi supranta, kad sąlygomis aštrėjimo tarptautinės padėties, prekybinio karo tarp JAV ir Kinijos, sugriežtinimo sankcijų prieš Rusiją, Irano blokados reikalingi iš principo nauji sprendimai. Ar yra jie nors pas kažką?

2019 metų forumas atrodo blankiai, net apgailėtinai. Į Davosą neatskrido Donaldas Trampas, remdamasis besitęsiančiu shutdown. Nėra Davose Terezos Mei, pas ją nesutarimai su parlamentu dėl Brexit. Imanuelis Makronas privertė atsisakyti nuo išvykos į Davosą „geltonosios liemenės“. Si Dzinpingas irgi neatvyko. Manau, ir pas Trampą, ir pas Mei, ir pas Makroną pagrindine priežastimi atsisakymo nuo išvykos buvo supratimas to, kad Davose jie leis laiką veltui.

2019 metų forumas vyksta su devizu „Globalizacija 4.0“, bet sudėtinga, net kvaila kalbėti apie globalizmą esant pasaulyje augančiai dezintegracijai.

Paimkim kaip pavyzdį klausimą, kuris tapo pagrindiniu pirmąją posėdžio dieną, – globalus klimato pasikeitimas. Kyla klausimas, kaip kovoti su anglies dvideginio emisijos ir kitų šiltnamio dujų didėjimu, jeigu JAV, pagrindinis šių dujų emitentas, nesiruošia dalyvauti susitarime? O svarbiausia, aš manau, Trampas puikiai supranta, kad visa ši klimato tematika – didelis muilo burbulas, reikalinga globalistams tam, kad pagrįsti valstybių suverenitetų išplovimą, įvesti pinigų šeimininkų kontrolę visai ekonomikai, priartėti prie pasaulio vyriausybės sukūrimo. Į Trampo planus ir tų, kas jį iškėlė, tai neįeina.

Tarp kitko, rimtas darbas naikinant valstybių suverenitetus vyksta ne Davose, o kitose vietose. Štai vienas pavyzdys, surištas su tuo, ką Europos parlamentas sausio mėnesį pastatė tašką ties istorija, turinčia ryšį su organizacija G-30 (Trisdešimties grupė). Grupė buvo sukurta 1978 metais dalyvaujant Rokfelerio fondui, būstinė yra Vašingtone. G-30 formuoja rekomendacijas centriniams bankams ir pagrindiniams pasaulio bankams. Pagal savo įtaką ši organizacija, mano požiūriu, ne mažiau įtakinga, negu Bilderbergo klubas.

Prieš metus pasaulio MIP perdavė informaciją: ES kontrolierė Emily O’Reilly pakvietė aukščiausius ECB asmenis nedalyvauti G30 posėdžiuose. Buvo kalbama personaliai apie ECB prezidentą Mario Dragi. Kadangi G30 pagrindas yra ekonomikos ir finansų dereguliavimo idėja, tai mirtinai pavojinga ES bankų sistemai, kuri yra ant krizės slenksčio. ES kontrolierės pareiškimas dėl ECB vadovybės dalyvavimo buvo bandymas nors kažkaip susilpninti Vašingtono spaudimą Briuseliui finansų ir pinigų-kredito politikos klausimais.

Tačiau Mario Dragi kategoriškai atmetė reikalavimą ES kontrolierės nutraukti kontaktus su G30. Šis klausimas buvo svarstomas Europos parlamente. Ir štai 2019 metų sausį paskelbtas verdiktas: ECB prezidentas ir kiti aukšti pareigūnai gali dalyvauti G30 darbe. Europos parlamentas net nenumatė kontrolės priemonių tokiems kontaktams. Balsavimo rezultatai EP buvo tokie: už 500 balsų, prieš 115; susilaikė 19.

Dar kartą pabrėšiu: G30 – viena iš labiausiai įtakingų viršnacionalinių (tiksliau, globalių) struktūrų, kontroliuojančių pasaulinę finansinę sistemą. Matomai, Europos parlamento deputatai svarstė taip: o kodėl Mario Dragi nedalyvauti G30 darbe, jeigu Europos parlamentas vis tiek nekontroliuoja Europos centrinio banko veiklos? ECB, kaip ir bet koks centrinis bankas, turi statusą „nepriklausomo“ instituto ir Briuselyje niekam nepavaldus. Negalima atmesti, kad viena iš instancijų, kuriai pavaldus ECB, ir yra Trisdešimties grupė.

Ką bendro visa tai turi su Davosu? O štai ką: Davosas reikalingas pinigų šeimininkams kaip barškutis, atitraukiantis visuomenę nuo įvykių, kurie iš tiesų turės rimtas pasekmes žmonijai. Įskaitant pilnu tempu vykstantį pasiruošimą kuriant pasaulio vyriausybę.

dr. Algimantas Lebionka

Patiko? Pasidalinkite!