Kai tamsu, kai niekas nemato, ji įšliaužia į Tavo lovą, šmurkštelna po kaldra ir sukausto visą esybę šaltomis, tvirtomis grandinėmis, palikdama Tave likimo valiai… Vieną rytą nubundi ir supranti, kad nebegali atsikelti…
Jauti, kaip viduje atsivėrė beribė praraja, kuri milžiniška jėga traukia Tave gylyn… Skruostais teka kruvinos ašaros, stingsta kraujas ir skauda net plaukų galiukus… Pavargusios akys nebemato šviesos…
Nusilpusi širdis nebejaučia džiaugsmo… Aplink vien pilka tuštuma, apraizgiusi kiekvieną Tavo pasaulio kampelį… Kasdien žvelgi į baltas lubas ir mintyse kasi sau duobę… Ir tai nėra bloga nuotaika, tai nėra tinginystė ar apsileidimas – tai gili dvasinė būsena, kuri turi būti suprasta ir pagerbta… Tai nusileidimas ir ėjimas savo sielos dugnu, kuomet išvaikštai visus tamsiausius užkampius, išbraidai pačias purviniausias pelkes ir įveiki skaudžiausių praeities traumų labirintus…
Depresija visada turi prasmę ir tikslą… Kai ji ateina ir paguldo Tave į patalus – nesipriešink ir nesimuistyk… Suprask, kad ji turi Tau ką papasakoti ir turi ko pamokyti… Tad įsipilkite arbatos ir pradėkite šnekučiuotis… Nebijok jos – atlikusi savo misiją ji pasitrauks… O Tu po jos viešnagės daugiau nebebūsi, koks buvai… Po audros nieks neišplaukia nepasikeitęs… Tam ir reikalinga audra žmogaus gyvenime…
….atrieda zom_biay, atidunda… C&P Antis.
Gražu