Draugas pasakoja apie viršvalandžius Danijoje. Visų pirma darbdavys paklausė, ar žmonės neturi planų. Likę viršvalandžių užsisakė į darbą picos, kai kurie dar prigriebė po vieną alaus. Kai darbas buvo padarytas, visi namo išvažinėjo taksi. Maistas ir transportas – į įmonės sąskaitą. Apmokėjimas už viršvalandžius – dvigubas. Kitą dieną visi galėjo ateiti į darbą valanda vėliau.

O dabar aš papasakosiu apie darbo pokalbį kontoroje X, kurios pavadinimo etikos sumetimais neatskleisiu.

– Kiek vakarų per savaitę po darbo jūs galite skirti darbui?
– Turite galvoje viršvalandžius?
– Žiniasklaidoje nėra darbo valandų ir viršvalandžių. Žmonės dirba, kiek reikia. Pas mus ir iš namų parašo. Nenorime tokių, kurie penktą valandą skuba užverti duris.
– O, kaip įdomu. O pas jus viršvalandžiai apmokami dvigubai?
– Pas mus ta tvarka negalioja.
– Tai kuo motyvuojate žmones nuolat dirbti iš namų ar likti po sutartyje numatytų darbo valandų?
– Mes ieškom žmonių jau su motyvacija. O kokie Jūsų finansiniai lūkesčiai?
– Ačiū, iš Jūsų jokie.

Štai taip 10 metų išdirbusi žiniasklaidoje, netikėtai sužinau, kad joje nėra darbo valandų ir viršvalandžių. Taigi, negaliu tvirtinti, tačiau taip pat neturiu priežasties abejoti, kad kontoroje X viršvalandžiai nėra žymimi ir visi tie „parašymai iš namų“ eina ant apeliacijos į darbuotojo motyvaciją.

Galit man paaiškinti, kokia psichinė liga tave turi kamuoti, kad būtum by default motyvuotas atsisakyti savo asmeninio gyvenimo už dyką? Savo noru po 8 darbo valandų toliau sėdėti prie kompiuterio vietoje to, kad eitum pabūti su vyru, vaikais, pasportuoti, pailsėti? Gal tie žmonės turi paroje 40 valandų, todėl ir varydami viršvalandžius laisvai randa laiko šeimai, poilsiui, sveikatai, knygoms, gamtai?

Nekalbu apie jaunus žmones, kurie neturi patirties, bet trykšta energija. Pati kažkada dirbau už dyką (tiksliau už patirtį). Variau kiek reikėjo, net jei niekas neprašė. Kai tu ką tik iš studijų suolo, turbūt toks entuziazmas yra suvokiamas. Taip pat jis iš dalies suvokiamas kai į labai aukšto lygio įmonę ateina žemesnio lygio specialistas. Tačiau pakankamai patirties turinčiam darbuotojui nuolatinis viršvalandžių dirbimas už dyką nėra motyvacijos ženklas. Greičiau jau – nepasitikėjimo savimi, menkos profesinės savivertės požymis.

Mielieji, viskas, kas radikalu, yra šūdas. Darboholizmas yra liga. Asmeninio gyvenimo neturėjimas veda į nykią egzistenciją ir pervargimą. O toliau takelis vingiuoja į chronišką nuovargį, apatiją ir galiausiai – depresiją.

Tai už kiek parduodu savo gyvenimą nuo 7 ryto iki „kiek prireiks“? Už nei kiek. Už kiek parduodu sveikatą, o kartu su ja ir savo kūrybingumą, gerą nuotaiką, energiją? Laiką su savo artimaisiais? Pomėgius ir laisvalaikį? Už nei kiek. Jūs tiek pinigų neturit ir niekada neturėsit.

Mieli darbdaviai, reiktų žengti žingsnelį iš gūdžių viduramžių ir suvokti, kad nusivaręs žmogus gero rezultato neduos. Kol jis dirbs jūsų Aušvice, visą laiką dairysis kitos darbo vietos. Tokios, kurioje su juo elgsis žmogiškai, kur jo laikas bei asmeninis gyvenimas bus gerbiamas, kur iš jo vaikų niekas nevogs tėčio ar mamos dėmesio.

Mielas sutapimas. Šiandien lankiausi vietoje, kuri galbūt ilgam taps mano antrais namais. Ten mane pasitiko dangaus mėlynumo puodelis su užrašu „Brangink savo laiką“. Kava iš jo buvo labai skani.

Aušra Lapė

Patiko? Pasidalinkite!