Patiko? Pasidalinkite!

Atsitiktinai užtikau savo 2008 metais parašytą tekstą apie Platonišką Meilę

Platoniškas – Susijęs su platonizmu; Neįvykdomas, nepasiekiamas; Paremtas tik dvasiniu potraukiu, neaistringas, negeidulingas.

Ne daug žmonių šiais laikais supranta kas aplamai yra meilė, kokia jos esmė ir kur slypi tikrasis jos grožis. Dauguma žmonių yra vedami aistros, susižavėjimo ir pirminių instinktų. Būtent dėl iškreipto visuomenės požiūrio į meilę kyla diskusijos apie platonišką meilę, tačiau vistiek atsakymas yra vienareikšmiškas: ji buvo, yra ir bus įmanoma, nes:

1. Šiame pasaulyje nėra nieko neįmanomo. Yra žmonių apskridusių pasaulį, įveikusių vėžį, užkopusių į Everesto viršūnę ir tt…

2. Seksas trunka ilgiausiai keletą valandų, o mylime be sustojimo, todėl meilė yra svarbesnė nei seksas.

3. Nevisiems žmonėms pasiseka pamilti tą žmogų, kuris galėtų atsakyti jam meile tuo pačiu. Išties meilę suprantantis žmogus tokiu atveju sukas dantukus ir mylės be jokio atsako ir laikui bėgant, jis vistiek bus laimingas, jog gali mylėti.

4. Yra seksas be meilės vadinasi yra ir meilė be sekso.

5. Kai kurie žmonės tiesiog fiziškai negali mylėtis, tačiau jų meilė gali liepsnoti nepaisant jokių kliūčių.

6. Ko gero kiekvienas turėjome savo pirmą meilę vaikystėje, kai dar negalėjome mylėtis ir kas pasakys, jog tuomet mylėti buvo negera?

Žvelgdamas į šį tekstą po 12 metų, suprantu, kad platoniškai meilei trūksta esminio dalyko… Todėl, toks meilės vaizdinys (įvaizdis) yra labai klaidingas ir pavojingas…

Kas ir kodėl kuria tokius įvaizdžius? Kam jie naudingi? Kokia paskirtis tokių įvaizdžių? Čia pamąstymui.

 


Patiko? Pasidalinkite!