Sultingos, raudonos uogos. Skaniai atrodo. Jos gali užgniaužti kvapą… kiekvienam (tiesiogine to žodžio prasme). Bet apie viską nuo pradžių…
Kukmedį sodyboje, ar pasodintą prie namų turi praktiškai kiekvienas. Ar bent jau yra matęs. Tikrai gana nereiklus augalas, mėgstantis tamsą. Ir turintis daug paslapčių…
Ar žinojote, kad kadaise Lietuvoje augo kukmedžių giraitės? Išnyko. Tiksliau, sunaikino. Sunaikino žmonės, be saiko juos kirsdami. Mediena labai vertinga – kieta, ilgaamžė, gražios, rusvos spalvos. Dar vadinama raudonmedžiu. Ji buvo labai vertinga ir naudojama baldams, parketui, laivams, kalavijams, galų galiausiai, skulptūroms. Vienu metu kukmedžius kirsti draudė įstatymas. Nepadėjo… Prie išnykimo prisidėjo gaisrai (kukmedžio labai plona žievė ir žemos šakos, todėl jis greitai įsiliepsnoja), grybinės ligos ir žvėrys (ragais pažeisdami žievę). Kažkaip gaila, kad išnyko. Iki XIX a. kukmedis dar vis augo Lietuvoje natūraliai. O dabar – tik sodinamas. Sodinama daug ir įvairių veislių bei atmainų – tankiašakiai, skėstašakiai, koloniniai, žeme besidriekiantys ir įvairiausi įvairiausi…
Pamenu, vaikščiojau po Prancūzijos miškus ir baisiai nustebau vidury miško užtikus kukmedžius! Tiesiog miške! Ne medžių arde, bet krūmų. Nors iš tikrųjų, kuk-medis yra medis. Ir ne šiaip koks. Gruzijoje yra natūraliai augančių kukmedžių, pasiekusių 32 m aukštį. Auga jis labai lėtai ir gyvena laaaaaabai ilgai – net iki 4000 metų!
Bet pakalbėkime apie įdomiausią dalį – uogas. Na, iš tikrųjų, tai ne uogos, botanikai ant manęs užpyktų. Kukmedžio sėkla turi skaisčiai raudoną, mėsingą, matinį, skaniai atrodantį apysėklį. Tą „uogą” vadinsiu apysėkliu. Dera tik moteriškieji augalai, nes yra kukmedis – moteris ir yra kukmedis – vyras. Tai ant „vyrų” uogų nerasite. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl ant savo pasodinto kukmedžio niekada nematėte uogų.
ĮSIDĖMĖKITE: visos kukmedžio dalys – labai nuodingos. Ypač nuodingas alkaloidas taksinas (lotyniškai kukmedis – Taxus). Jo gausu visame augale, o ypač jaunose šakelėse, spygliuose ir… sėkloje. Vienintelė nenuodinga kukmedžio vieta – raudonas, sultingas apysėklis, arba ta „uoga”, bet be viduje esančios sėklos/kauliuko. Sėklas valgyti GRIEŽTAI draudžiama. Tai jeigu jau labai norite pabandyti paragauti raudono apysėklio, būtinai išimkite ir išmeskite sėklą. Jos negalima nei prakąsti, nei kramtyti, nei nuryti. Nes užsilenksite. Turiu pripažinti – raudono apysėklio paragavau (sėklą atskyriau). Skonis tikrai geras – saldus, minkštas. Tik labai daug gleivių. Paukščiai jas irgi mėgsta, tuo pačiu išnešioja sėklas. Visgi, tikrai nerekomenduoju valgyti kukmedžio „uogų”, kad netyčia neprarytumėte ir sėklos. Beje, į kukmedžio nuodus senovėje pamirkydavo strėlių antgalius.
PASTABA skulptoriams ir dirbantiems su mediena: jei kada netyčia tektų dirbti su kukmedžiu, būkite atsargūs – įkvėpę medienos dulkių galite stipriai apsinuodyti.
Tai va. Kukmedis įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą, bet 0 kategorijoje (dabar lygtais jau kitos IUCN kategorijos, bet kuriuo atveju, natūraliai Lietuvoje jis nebeauga). Latvijoje ir Estijoje dar vis yra išsaugota natūraliai augančių, ir, žinoma, jie taip pat yra Raudonojoje knygoje. Lietuvai nepavyko. Saugokime savo gamtą. Saugokime vietinius augalus. Kad neatsitiktų kaip su kukmedžiu. Kiekvienas augalėlis – mažytė dėlionės detalė, o kiekviena iš jų reikalinga bendram paveikslui. Visos jos tarpusavyje susijusios. Išsaugokime Lietuvos gamtos paveikslą.
Įdomu!! 🙂